F. Lombardi SJ: seksualinio išnaudojimo iššūkis
Šiandieniniame pasaulyje Bažnyčia susiduria su dideliais iššūkiais. Pats svarbiausias iš jų yra tikėjimo perdavimas bei Dievo ir Jėzaus Kristaus skelbimas šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vyksta didžiulės kultūrinės ir antropologinės permainos. Tačiau esama ir specifinių iššūkių, kurie daro labai didelį poveikį Bažnyčios gyvenimui ir jos evangelizavimo misijai. Vienas kritiškiausių pastarųjų dešimtmečių įvykių, kuris pakenkė Bažnyčios patikimumui, taigi ir jos autoritetui bei gebėjimui įtikinamai skelbti Evangeliją, yra dvasininkų įvykdyti nepilnamečių seksualinio išnaudojimo nusikaltimai, kurie metė nenuoseklumo ir nenuoširdumo šešėlį ant Bažnyčios institucijos ir visos bažnytinės bendruomenės. Tai iš tiesų yra labai rimta.
Pirmiausia surūpinę dėl vaikų seksualinio išnaudojimo, kuris yra pats rimčiausias, laikui bėgant ir įgydami daugiau patirties, sugebėjome išplėsti požiūrį, pastebėti ir kitus aspektus, todėl šiandien dažniau kalbame apie pažeidžiamų žmonių išnaudojimą ir žinome, kad jį reikia suvokti ne tik kaip seksualinį išnaudojimą, bet ir kaip piktnaudžiavimą valdžia ir sąžine, kaip ne kartą pabrėžė popiežius Pranciškus. Be to, būtina prisiminti, kad įvairialypė išnaudojimo problema, pasireiškianti visose visuomenėse, yra visų šalių ir žemynų, o ne vien Katalikų Bažnyčios problema. Visi, kas objektyviai ir išsamiai tyrinėja šią problemą, mato, kad yra labai skirtingų regionų, vietų ir institucijų, kuriose ši problema yra dramatiškai paplitusi.
Tačiau kartu suprantame, kad pirmiausia Bažnyčios viduje turime konkrečiai spręsti šią problemą, nes, kaip jau sakyta, to reikalauja nuoseklumas ir patikimumas. Bažnyčia savo mokyme labai daug dėmesio skiria žmogaus lytiškumui ir akcentuoja pagarbą kiekvienam asmeniui. Todėl, net jei matome, kad tai nėra vien Bažnyčiai būdinga problema, privalome į ją žvelgti su visu rimtumu ir turime suvokti, kad Bažnyčios gyvenimo ir Viešpaties Evangelijos skelbimo kontekste ji yra neapsakomai rimta.
Visų pirma tai sritis, nuo kurios priklauso, koks iš tikrųjų yra mūsų požiūris į kitus žmones, kurių orumą turime besąlygiškai gerbti. Kaip krikščionys ir katalikai mes didžiuojamės, kad pripažįstame asmens orumą, tikėdami, kad žmogus yra Dievo atvaizdas. Tad išnaudojimas, nepagarba, elgesys su kitais kaip su daiktais, nesigilinimas į jų kančias yra ne kas kita, kaip mūsų tikėjimo ir pasaulėžiūros išdavimas.
Visai neseniai įvykdytoje kanonų teisės reformoje yra vienas aspektas, kuris gali atrodyti grynai formalus, tačiau šiuo požiūriu jis yra labai reikšmingas. Išnaudojimo nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų prieš asmens gyvybę, orumą ir laisvę. Skelbiama, kad šie nusikaltimai yra kur kas rimtesni, nei tik kažkokie gėdingi ar dvasininkams nederami dalykai, ir pabrėžiama, kad Bažnyčios požiūriu asmens orumas turi būti iškeltas į pirmą vietą ir turi būti gerbiamas, nes žmogus yra Dievo atvaizdas. Tai yra labai svarbu. Reikalavimas daug rimčiau įsiklausyti į kiekvieną žmogų, net ir mažą ar silpną, ir jį gerbti yra vienas iš svarbiausių Bažnyčios atsivertimo ir apsivalymo elementų, siekiant, kad ji būtų patikima mūsų dienomis.
2019 m. susitikimas: atsakomybė, atskaitomybė, skaidrumas
Nekartodami visos dramatiškų įvykių istorijos ir Bažnyčios užimamų pozicijų seksualinio išnaudojimo klausimu, paprastumo dėlei galime apsiriboti tik 2019 m. vasario mėn. vykusiu susitikimu. Popiežius jį sušaukė kaip visuotinį įvykį, kad visa Bažnyčia, atstovaujama vyskupų konferencijų pirmininkų, vyrų ir moterų vienuolijų vadovų, susitiktų, viską apmąstytų ir įsipareigotų eiti atsinaujinimo keliu.
Šios konferencijos, kurios medžiaga buvo paskelbta Vatikano leidyklos leidinyje „Suvokimas ir apsivalymas“, organizavimas vyko atsižvelgiant į tris pagrindinius klausimus.
Pirmiausia, problemos ir atsakomybės suvokimas, susipažinimas su klausimais, susijusius su nepilnamečių ir kitų asmenų seksualiniu išnaudojimu, suvokimas, kaip svarbu giliai, su atjauta ir įsijautimu išklausyti ir suprasti pasekmes, kančią ir rimtumą to, kas įvyko ir galbūt vyksta. Taigi, išklausymas ir atjauta – tai pagrindiniai atspirties taškai. Po to eina supratimas, kad kaltininkus už jų nusikaltimus ir kitiems padarytą žalą reikia nubausti. Galiausiai suvokimas, jog reikia pasirengti prevencijai, kad šie nusikaltimai nesikartotų arba bent jau būtų reti, ir kad ši dramatiška realybė būtų kontroliuojama. Tai reiškia, kad reikia ugdyti visus bažnytinės bendruomenės narius, taip pat reikia parengti specifinę kompetenciją turinčius asmenis, kad jie galėtų veikti ir padėti kitiems tai spręsti. Trumpai tariant, reikia sąmoningumo ir atsakomybės visiems kartu sprendžiant šią problemą.
Kitas labai svarbus dalykas yra atskaitomybė bei nutylėjimo ir dangstymo kultūros įveikimas. Vienas iš dramatiškų šios krizės aspektų yra tai, kad ji iškėlė į paviršių labai rimtus dalykus, kurie, net jei kartais žinojome, kad jie vyksta, buvo sistemingai (ir dažnai kone natūraliai) laikomi šešėlyje arba slepiami siekiant išvengti gėdos, ginant susijusių šeimų ar institucijų garbę ir pan. Todėl reikia įveikti slėpimo kultūrą. Už tai, kas padaryta, turi atsiskaityti ir nusikaltusieji, ir juos slėpusieji. Kadangi slėpimas buvo paplitęs visais lygmenimis, taip pat tarp atsakingų asmenų – bendruomenių vyresniųjų, vyskupų ir t. t. – dar vienas iš būtinų žingsnių yra viską iškelti į viešumą ir užtikrinti, kad visi atsakytų už savo veiksmus ir būtų garantuoti aiškumas, atsakomybė ir teisingumas.
Dar yra ir trečias dalykas, apie kurį buvo daug diskutuojama konferencijoje, – skaidrumas, kuris savaime išplaukia iš to, kas iki šiol buvo pasakyta. Tai reiškia ne tik žinoti, kad buvo padaryta nusikaltimų, bet kad reikia apie juos kalbėti ir atkreipti į juos kitų dėmesį. Žinoma, tiesos žinojimas yra labai svarbus, tačiau skaidrumas taip pat reiškia, kad reikia žinoti ir skelbti, kas daroma reaguojant į nusikaltimus, kokiomis procedūromis Bažnyčia sprendžia tokias situacijas, kokių priemonių imasi, kuo baigiasi kaltininkams iškeltos bylos. Tokiu būdu bažnytinė ir pilietinė bendruomenė žinos ne tik tai, kad klaidos ir nusikaltimai pastebimi, bet ir tai, kad egzistuoja ištisas kelias, kuriuo bendruomenė sąmoningai eina šias problemas spręsdama.
Svarbūs žingsniai, kurių imtasi po 2019 m. susitikimo
2019 m. susitikimas buvo labai svarbus atspirties taškas, po kurio žengta daug žingsnių įgyvendinant visus svarbiausius popiežiaus ir Bažnyčios vadovų tąkart prisiimtus įsipareigojimus. Kokie tai žingsniai?
Visų pirma, jau 2019 m. kovo pabaigoje buvo paskelbti nauji įstatymai ir normos, skirtos Vatikanui ir Šventajam Sostui, ne vien dėl vaikų, bet ir dėl visų pažeidžiamų asmenų išnaudojimo. 2019 m. gegužės 9 d. buvo paskelbtas naujas visai Bažnyčiai labai svarbus motu proprio „Vos estis lux mundi“ („Jūs esate pasaulio šviesa“), kuriame popiežius nurodė visose vyskupijose įsteigti tarnybas, kurios priimtų skundus ir pradėtų reagavimo į išnaudojimo atvejus procedūras. Šis dokumentas ne tik įpareigojo kunigus ir vienuolius pranešti apie visus jiems žinomus išnaudojimo atvejus, bet paragino tai daryti ir pasauliečius. Dabar visi kunigai ir vienuolės yra įpareigoti sąžinės pranešti ne tik apie visus jiems žinomus prievartos prieš vaikus atvejus, kurie yra patys rimčiausi, bet ir apie prievartą prieš kitus pažeidžiamus asmenis bei apie kitus smurto atvejus. Tai daryti kviečiami ir pasauliečiai. Jie privalo aiškiai žinoti, kur tokiais atvejais galima kreiptis. Tai labai ryžtingas žingsnis. Žinoma, reikia patikrinti, ar visur tai įgyvendinta, tačiau šie reikalavimai jau yra tapę visoje Bažnyčioje galiojančia teisine norma. Tai esminis popiežiaus žingsnis, bene svarbiausias šioje srityje per pastaruosius beveik dvidešimt metų. Dar daugiau: šis įstatymas nustato ir procedūrą, pagal kurią taip pat aukščiausiems vadovams – vienuolijų vyresniesiems, vyskupams, kardinolams – galima pareikšti kaltinimus ne tik dėl išnaudojimo, bet ir dėl šių nusikaltimų dangstymo atvejų. Taigi atsakomybės ir atskaitomybės taisyklės buvo radikaliai pertvarkytos.
Be to, 2019 m. gruodį buvo panaikinta „popiežiškoji paslaptis“ dėl informacijos, susijusios su seksualinio išnaudojimo bylomis, o tai leidžia lengviau bendradarbiauti ir su civilinėmis institucijomis. Taigi, yra kur kas daugiau skaidrumo. 2020 m. liepą buvo baigtas rengti ir išleistas „Vadovas“, kurį parengti buvo prašoma per 2019 m. susitikimą. Popiežiaus nurodymu šį dokumentą parengė Tikėjimo mokymo kongregacija. Tai puikus, aiškiai sudarytas dokumentas, kuriame nepasakoma nieko naujo, tačiau yra tvarkingai išdėstyti ir gerai paaiškinti visi dalykai, kuriuos turi žinoti kiekvienas vyskupas ir atsakingas asmuo, ir tai, ką jie turi daryti įvairiose situacijose. Tai iš tiesų labai naudingas įrankis. Kai jis pasirodė, apie jį nebuvo daug kalbama, tačiau prašymas jį parengti iš tiesų buvo vienas iš esminių 2019 m. susitikimo metu išsakytų pageidavimų, į kurį buvo atsižvelgta.
Visai neseniai, per 2021 m. Sekmines, buvo paskelbta atnaujinta Kanonų teisės kodekso VI knyga, į kurią sudėta visa Bažnyčios baudžiamoji teisė. Pastaruoju metu kovos su išnaudojimu srityje paskelbtos įvairios naujos normos, iki šiol buvusios atskirų įstatymų pavidalu, dabar tvarkingai įtrauktos į Kanonų teisės kodeksą.
Apibendrindami galime sakyti, kad 2019 m. susitikimo dalyviai čia paminėtų dalykų prašė popiežiaus ir Šventojo Sosto ir kad, atsižvelgiant į prašymus, visa tai buvo atlikta.
Galima pridurti, kad tuo pačiu laikotarpiu, 2020 m. lapkritį, buvo paskelbta vadinamosios „McCarricko bylos“ ataskaita. Popiežiaus nurodymu buvo išsamiai išnagrinėtas labai rimtas, katalikų bendruomenę Jungtinėse Valstijose ir visą Bažnyčią sukrėtęs skandalas, kai išnaudojimu nusikaltęs asmuo sugebėjo pasiekti labai aukštas bažnytine pareigas, tapti Vašingtono arkivyskupu ir kardinolu. Šios ataskaitos paskelbimą taip pat galima vertinti kaip skausmingą, bet labai drąsų žingsnį, kuriuo buvo skaidriai įvardyta atsakomybė ir pareikalauta atsiskaityti už nusikaltimus, įvykdytus aukščiausiame Bažnyčios lygmenyje.
Taigi, problema, apie kurią čia kalbama, yra didžiulė, sunki ir skausminga. Nuo jos sprendimo priklauso Bažnyčios patikimumas. Tačiau būtų netiesa, jei kas tvirtintų, kad nieko nebuvo padaryta arba kad nieko nedaroma ar daroma mažai. Galima ir reikia aiškiai pasakyti, kad visuotinė Bažnyčia susidūrė ir susiduria su šia problema, ėmėsi reikiamų priemonių ir nustatė normas, procedūras ir taisykles, kad galėtų tinkamai ją spręsti.
Kelias į priekį: nuo normų iki praktikos
Tai nereiškia, kad jau viskas padaryta, nes, kaip žinome, viena yra nustatyti normas, sukurti sistemą, o visai kas kita – pakeisti tikrovę jas įgyvendinant. Būtent to sieks rugsėjį Varšuvoje vyksianti Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčių konferencija, skirta nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugai. Iš tiesų kiekvienoje geografinėje ir bažnytinėje teritorijoje, kuri istoriniu ir kultūriniu požiūriu turi bendrų aspektų ir problemų, būtina apmąstyti, ką esame nuveikę ir kokiais konkrečiais būdais galima veiksmingai įgyvendinti visuotinės Bažnyčios mastu paskelbtas taisykles. Tai buvo daroma ir kituose regionuose. Pavyzdžiui, prieš metus didelė konferencija buvo surengta Meksikoje, Lotynų Amerikoje. Prasidėjusi pandemija sutrukdė daugelį programų ir nulėmė vėlavimą. Tačiau jau anksčiau keliuose žemynuose ir regionuose buvo daroma tai, kas dabar daroma ir Vidurio ir Rytų Europoje. Tai labai svarbus žingsnis bendrame visuotinės Bažnyčios kelyje, atsižvelgiant į šio geografinio, kultūrinio ir bažnytinio regiono specifiką.
Apibendrinimui: buvo gana daug nuveikta tiek bendrųjų normų, tiek konkrečios veiklos lygmeniu, kai kur daugiau, kai kur mažiau. Susitikimai yra būtini norint skleisti žinias ir surasti konkrečius ir veiksmingus problemų sprendimo būdus. Esame kelyje ir liksime kelyje, tačiau kelias, kuriuo einame, iš esmės yra gana aiškus ir reikia eiti greitai ir nedvejojant, kad išgydytume kančias, įvykdytume teisingumą, užkirstume kelią išnaudojimui, atkurtume pasitikėjimą Bažnyčios bendruomenės viduje ir jos misijos pasaulio labui patikimumą.
