Nuncijus Ukrainoje Visvaldas Kulbokas: prašau maldos, nes manęs laukia sunkus darbas

Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje dirbantis kunigas gali tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sulauks paskyrimo nuncijumi ir konsekravimo vyskupu, tačiau pats paskyrimo momentas vis tiek yra kažkuo ypatingas. Kaip buvo jūsų atveju? Ar labai nustebote, kai sužinojote apie paskyrimą?

Dirbdamas Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje galėjau numatyti, kad anksčiau ar vėliau tai gali įvykti. Nors netikėtumas buvo. Paskyrimą gavau gana anksti. Dar buvo galima galvoti, kad kokį trejetą metų būsiu tiesiog kunigas. O tai palieka daugiau jaunatviškos laisvės, mažiau atsakomybės. Bet, kai sužinojau tą žinią, žinoma, priėmiau ją pozityviai, nes tai yra labai daug, vyskupystė – kunigystės pilnatvė. Nesakyčiau, kad priėmiau žinią su nerimu. Priėmiau ją su supratimu, kad tai atsakomybė, dar daugiau naštos ant pečių. Tačiau, kaip minėjau, diplomatinėje tarnyboje mes einame šituo keliu, tad labai didelės staigmenos nebuvo.

Gimėte Klaipėdoje, studijavote Telšiuose ir Romoje, paskui buvote priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą. Papasakokite apie savo gyvenimo kelią iki paskyrimo vyskupu.

Mano mama – labai tikinti. Tėtis buvo ne katalikas, o sentikis, gimęs Lietuvoje. Tėvai mane pakrikštijo Panevėžyje pas gimines, bet mažas būdamas netgi žodžio „Dievas“ neminėdavau. O kai atėjo 1987 metai, prasidėjo Sąjūdis, mama mane paskatino pasirengti Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Tada prasidėjo mano kelias Bažnyčioje. Pašaukimą į kunigus pajutau netikėtai, besimokydamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, paskatintas pažįstamų žmonių. Jie man pamėtėjo mintį pamąstyti apie kunigystę. Kadangi apie tai užsiminė ne vienas žmogus, pradėjau galvoti: „Gal tikrai turiu apie tai pamąstyti?” Pasirinkau kunigystės kelią. Studijavau Lietuvoje, po to buvau vyskupo pasiųstas su keletu kolegų studijuoti į Romą. Paskui ketinau greičiausiai darbuotis Lietuvos seminarijose, dėstytojauti, kadangi gavau neblogą teologinį pasirengimą. Galvojau keletą metų galbūt padėstyti Romoje kartu su mano buvusiu profesoriumi, būti jo padėjėju, dėstyti moralinę teologiją Šventojo Kryžiaus universitete.

Bet vis dėlto buvote pakviestas stoti į Vatikano diplomatus rengiančią akademiją.

Kai mane pasikvietė diplomatinės tarnybos akademijos prezidentas (buvęs apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Justo Mullor Garcia), galvojau, kad tiesiog nueisiu su juo pasisveikinti. Kadangi jis yra dirbęs Lietuvoje, bus miela jį pamatyti. Tada gavau netikėtą pasiūlymą: „Kviečiu tave į diplomatinę akademiją“. Buvo šokas. Turėjau rimtai pamąstyti, kur aš darbuosiuosi, – Lietuvoje, savo vyskupijoje, ar jau visą gyvenimą užsienyje? Bet, kai pasitariau su tuometiniu ir su buvusiu dvasios vadovais, su man brangiais žmonėmis, su kardinolu A. Bačkiu, su savo vyskupu, su mama ir su draugais, galiausiai nusprendžiau, kad tikriausiai tai mano vieta. Joje jaučiuosi labai gerai.

2004 m. pradėjau dirbti nunciatūroje Libane, vėliau kitose nunciatūrose – Nyderlanduose, Rusijoje, paskui Vatikano valstybės sekretore, galiausiai – Kenijoje. Šis darbas man iš tiesų įdomus, labai įdomus.

Buvote paskirtas nuncijumi Ukrainoje, nes Šventojo Sosto santykiai su Ukraina buvo ir ligšiolinio jūsų darbo sritis.

Kai beveik 8 metus dirbau Vatikano valstybės sekretoriate, vienas iš pagrindinių mano darbo barų buvo santykiai su Ukraina. Nuo 2012 m. iki 2020 m. pradžios tai buvo mano pagrindinė darbotvarkė – visi klausimai, susiję ir su politine, ir su bažnytine situacija, kuri yra labai labai labai turtinga, bet labai labai sudėtinga. Patys viršininkai man sakė: „Mes pasirinkome tave paskirti nuncijumi, žinodami, kad pažįsti situaciją Ukrainoje“.

Tačiau neužtenka pasirengimo, žinių, reikia ir daugybės kitų dalykų – išminties, kūrybingumo, drąsos, tikslių žodžių. Bet pagrindus – pasirengimą, žinias –  aš turiu.

Šventasis Tėvas Jus siunčia į gana sudėtingą situaciją – Ukrainoje, jos rytinėje dalyje, vyksta karas...

Po paskyrimo Šventojo Tėvo dar nemačiau. Tikiuosi su juo susitikti prieš išvykdamas į Ukrainą, galbūt tuoj po šventimų, kuriuos priimsiu rugpjūčio 14 dieną. Tačiau dirbęs Vatikane žinau, ko Šventasis Tėvas nori. Be abejonės, jo lūkesčiai – tai visų pirma taika, taika ne bet kuria kaina, bet teisinga taika. Bažnyčia gali prie to prisidėti. Ji turi stengtis siekti taikos. Politinių įrankių mes daug neturime, bet turime dėti pastangas. Tad, be abejo, Šventasis Tėvas siunčia mane dėti pastangas vardan taikos, kiek tai įmanoma, ir taip pat dėl Bažnyčios vienybės, vidinės vienybės ir gerų santykių su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis, kad šie santykiai būtų kiek galima broliškesni. Tai du pagrindiniai dalykai.

Ar jau yra tekę lankytis Ukrainoje? 

Ukrainoje esu buvęs prieš keletą metų – 2016-ųjų birželį, kai lydėjau kardinolą Pietro Paroliną, Valstybės sekretorių (kuris mane turėtų įšventinti vyskupu). Mane nustebino, kokia tai graži šalis. Tad iš tiesų vykstu tarnauti į Ukrainą su entuziazmu.

Kas iki šiol pasakyta – tai vienas aspektas. Tačiau yra ir kitas aspektas, apie kurį kalbu savo draugams. Taip, gavau paskyrimą būti nuncijumi, esu paskirtas vyskupu, išoriškai gali atrodyti, kad tai kažką keičia. Tačiau iš tiesų ir toliau esame tie patys žmonės, tie patys draugai, tie patys kunigai ar draugai pasauliečiai. Pareigos kažką pakeičia, užduoda kažkokią užduotį, tačiau mano troškimas – kad jos kiek galima mažiau pakeistų santykį. Tai mano asmeninė svajonė ir troškimas. O pagrindinis dalykas – visuomet vieni kitų prašome maldų. Ir aš prašau maldų – tiek prieš šventimus, tiek vėliau, darbe, kuris, žinau, Ukrainoje bus labai labai sunkus, kadangi reikės daug drąsos ir išminties, kūrybingumo ir tikslių žodžių. O tam reikia ir labai daug Šventosios Dvasios.