Porciunkulės atlaidai Asyžiuje
Šv. Pranciškus Asyžietis šiais žodžiais 1216 m. liepos mėnesį kreipėsi į popiežių Honorijų III, kuris tuo metu buvo apsistojęs Perudžoje, Umbrijos mieste netoli Asyžiaus. Patenkindamas Pranciškaus prašymą, popiežius įvedė iki mūsų dienų kasmet rugpjūčio 2-ąją švenčiamus Porciunkulės atlaidus.
Pranciškaus prašymo popiežiui žodžiais buvo pradėtos ir šių metų pagrindinių Porciunkulės atlaidų Mišios, kurias prie Porciunkulės koplytėlės, ją gaubiančioje Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje netoli Asyžiaus pirmadienį priešpiet aukojo kardinolas Mauro Piacenza, Didysis penitenciarijus – kardinolas, kuris popiežiaus įgaliotas visos Bažnyčios mastu tvarko vadinamojo vidinio forumo reikalus, t. y. susijusius su išpažintimi ir atlaidais.
Pradėdamas homiliją, kardinolas pažymėjo, kad jis jaučiasi labai pagerbtas kvietimu aukoti Porciunkulės atlaidų Mišias, nes šią dieną švenčiami atlaidai yra labai artimai susiję su popiežiaus Pranciškaus jam suteikta penitenciarijaus bažnytine tarnyste. Šios dienos šventė taip pat labai brangi Šventajam Tėvui.
Šiandien mes šloviname gailestingąjį Dievą. Gailestingumas – tai pati Dievo esmė. Dievas ne tik yra gailestingas, jis yra Gailestingumas. Šis apibūdinimas – tai vienas būdų, kuriais mes išreiškiame didįjį šv. Jono teiginį, kurį randame jo pirmojo laiško ketvirtajame skyriuje: „Deus caritas est – Dievas yra meilė“. Tai, pasak kardinolo, ir yra pirmoji didžioji Asyžiaus atlaidų pamoka: meilės apibrėžimas būtų nepakankamai išsamus, jei jis neapimtų ir gailestingumo. Gailestingumas – tai ne tik Dievo savybė ar jo veiksmas, jis sutampa su pačia Dievo esybe. Dievas yra gailestingumas, nes jis yra meilė.
Ką mes, paprasti žmonės, turime daryti, kad irgi taip išgyventume meilę, kad ji sutaptų su gailestingumu? Ką daryti, kad šiais laikais ir šioje visuomenėje, kurioje tiek daug individualizmo ir narciziško egoizmo, sugebėtume suprasti, kad ir mūsų, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tarpusavio santykiai turi būti grindžiami meile, kuri yra gailestingumas? Pasak pamokslininko, į to supratimą ir tokį gyvenimą veda bent trys keliai, kurių svarbiausias ir plačiausias yra pats Kristus, kuris apie save yra pasakęs: „Aš esu kelias“. Jis mums ne tik skelbė Dievo meilę ir gailestingumą, ne tik kalbėjo, kad Dievas yra meilė ir gailestingumas, bet ir pats tapo Gailestingumu, iš meilės mums mirdamas ant kryžiaus. Pasitelkę dažnai krikščionių tradicijoje naudojamą simbolį, galime sakyti, kad kraujas ir vanduo niekada nesiliauja tekėti iš perverto Jėzaus šono. Ir mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, per tikėjimą ir sakramentus galime pasinerti į šią išganymo upę. Po Krikšto – būtino mūsų išganymui visuotinio Išganymo sakramento – svarbiausi sakramentai, viso sakramentinio gyvenimo statinio kolonos, yra Eucharistija ir Sutaikinimas. Kardinolas pridūrė, kad leistis apkabinamam Dievo atleidimo taip pat reiškia nugalėti savo vienatvę. Jei Dievas mane myli ir man atleidžia, aš nebesu vienas su savo nuodėme, bet Dievas nugali kartu su manimi, jis nugali manyje, o aš nugaliu kartu su juo.
Antrasis kelias – tai gailestingumo patirties kelias. Pasak pamokslininko, viena iš mūsų visuomenės nelaimių yra ta, kad esame praradę gailestingumo atmintį. Mes atkakliai stengiamės pateisinti patys save, pateisinti savo elgesį, kad tik nereikėtų nuolankiai prašyti atleidimo. Turime visada atsiminti, kad žmogus sukurtas ne blogiui, bet gėriui, ne melui, bet tiesai, kad jis yra paties Kūrėjo atspindys, pašauktas amžinajam gyvenimui. Per išpažintį girdimi sakramentinio išrišimo žodžiai – tai tas pat, tarsi Dievas iš naujo tartų tuos žodžius, kuriuos jis tarė sukūrimo akimirką: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“. Panašiai yra ir mūsų santykiuose su kitais žmonėmis: gauti atleidimą iš brolio ar sesers reiškia atkurti ryšį su juo. Ir mes patys turime atleisti kitiems, kad išlaisvintume savo širdis.
Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje aukotų Mišių homilijoje kardinolas Mauro Piacenza paminėjo ir trečiąjį gailestingumo kelią, kuris yra labai artimai susijęs su vieta, kurioje gimė Porciunkulės atlaidai. Šioje vietoje Pranciškus Asyžietis išgirdo Viešpaties prašymą sutaisyti, atstatyti jo Bažnyčią. Pasak kardinolo, didelis šventojo Pranciškaus nuopelnas buvo tai, kad jis atkakliai pasiliko Bažnyčioje, kad iš jos nepasitraukė, nepaisydamas daugybės nesusipratimų ir kančių, nepaisydamas atstumo ir ledinio šalčio, kurį patyrė. Panašiai ir mes šiandien gyvename sunkiais laikais, Bažnyčios gyvenime dedasi daug nepateisinamų dalykų, netrūksta skandalų. Tačiau suprantame, kad, jei norime sulaukti vaisių, turime būti įskiepyti į vynmedį, kuris yra Kristus. Baigdamas homiliją kardinolas ragino prašyti Marijos, Angelų Karalienės, ir šv. Pranciškaus užtarimo, kad šią dieną, rugpjūčio 2-ąją, švenčiami atlaidai padėtų mums eiti Kristaus, Gailestingumo ir Bažnyčios keliu. (JM / Vatican News)
