Arkivyskupas G. Grušas išrinktas CCEE pirmininku

Arkivyskupas Gintaras Grušas, kuriam rugsėjo 23 d. sukako 60 metų, perima pirmininko pareigas iš italo kardinolo Angelo Bagnasco, kuris CCEE vadovavo 2016–2021 m. Naujais CCEE vicepirmininkais buvo išrinkti Liuksemburgo arkivyskupas kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas ir vyskupas Laszlo Nemetas, Šventųjų Kirilo ir Metodijaus vyskupų konferencijos Belgrade pirmininkas.

„Bažnyčia turi kalbėtis su pasauliu ir kartu su juo keliauti, tik taip galime įveikti iššūkius“, – pasakė arkivyskupas Gintaras Grušas tuoj po išrinkimo CCEE pirmininku. „Pandemija, plačiai paplitęs skurdas, ekologinė krizė. Negalime žiūrėti į šiuos iššūkius taip, tarsi jie būtų tik Europos problema. Tai yra pasaulinio masto iššūkiai, kuriuos reikia spręsti palaikant dialogą su įvairiomis Europos ir pasaulio valstybėmis.“

„Susirinkę į plenarinį posėdį vyskupų konferencijų pirmininkai aptarė savo šalių realijas ir patirtį. Daug kalbėjome apie įvairius iššūkius, su kuriais susiduria Europa, tačiau kalbėjome ir apie bendrą kelionę – bendrą vyskupų, žmonių, šalių kelionę. Ši kelionė turi 50 metų istoriją, tačiau jaučiame poreikį pradėti naują etapą“, – sakė arkivyskupas G. Grušas.

Užbaigdami Romoje vykusį plenarinį posėdį Europos šalių vyskupų konferencijų pirmininkai paskelbė kreipimąsi į Europos gyventojus. „Dabartinio meto iššūkiai, tokie kaip sunkumas susikalbėti, nepasitikėjimas kitais, vyraujanti materialistinė kultūra, slegia tiek krikščionių tikėjimą, tiek apskritai žmonijos civilizaciją. Turime nebijoti ir būti vieningi.“

„Kristus yra tikroji Europos viltis, nes jis yra tiesa, o tik tiesa daro mus laisvus“, – rašo vyskupai. „Šventasis Tėvas Pranciškus nesiliauja mums priminti, kad galime išsigelbėti tik visi drauge. Europai šios žinios labai reikia. Niekas tenebijo Jėzaus Evangelijos: ji kalba mums apie žmogų ir Dievą, žmogaus orumo garantą, primena, kad niekas nėra ir neturi būti vienas, kad dėmesingai turi būti žiūrima į kiekvieną silpną žmogų. Ji primena mums, kad nėra laisvės be kitų, nėra pažangos, nes kiekvienas yra gėris visiems: asmenims, šeimoms ir valstybėms“.

„Kartu su jumis žvelgiame tolyn į priekį, kad nepasiklystume ir nesustotume istorijos vingiuose. Kartu galime aiškiau matyti ir nuolankiai keliauti link šviesos ir taikos horizontų“, – rašo Europos vyskupų konferencijų pirmininkai.

Arkivyskupas Gintaras Grušas kartu su kitais CCEE nariais sekmadienio rytą aukojo Mišias Romos katedroje, Laterano Šv. Jono bazilikoje ir po Mišių jau išvyko į Lietuvą. Prieš išvykimą suspėjome įrašyti trumpą pokalbį.

Norėčiau paprašyti trumpo komentaro apie šį įvykį, kuris buvo staigmena ir mums, ir, manau, tikintiesiems Lietuvoje...

Padarė staigmeną ir man. Aš nesitikėjau tokio dalyko. Bet tai reiškia, jog broliai vyskupai iš visos Europos mato, kad Lietuva yra šalis, kuri gali būti laikoma viena tų, kurios gali atstovauti. Tai pasitikėjimas, kad Lietuva gali imtis lyderystės Europoje.

Pirma žingsnis bus Sinodas, sinodinis kelias. Popiežius nori, kad mes, kaip Bažnyčia įsiklausytume į Šventąją Dvasią ir leistumės Jos vedami. Tai procesas, į kurį popiežius kviečia, kad visa Bažnyčia, visais lygmenimis įsiklausytų ir kad tada visi eitume kartu. Toks įsiklausymas, toks kelias galioja visam kontinentui. Esame kviečiami drąsiai įsiklausyti ir drąsiai kartu žengti tuo keliu.

Visoje Europoje, taip pat Lietuvoje jaučiamos pandemijos pasekmės – ne tik ekonominės ar socialinės, bet taip pat psichologinės, emocinės. Žmonės yra pavargę ir susipriešinę. Kitas klausimas – migracija, kuri pasiekė ir Lietuvą. Kaip Europos Bažnyčios numato artimiausiu metu prisidėti prie šių klausimų sprendimo?

Europos Bažnyčios jau kartu dirba šiose įvairiose srityse, pandemijos sąlygomis siekia palengvinti žmonių naštą. Jiems reikia dvasinės atramos. Visai Europai aktualus ir migrantų klausimas. Viena ar kita skiriasi, bet pagalba dažnai teikiama per „Caritas“ ir ne tik. Įvairios parapijos ir judėjimai siekia padėti artimui. O jei kalbėti apie susikalbėjimo stoką, suirzimą – ir čia aš matau Sinodo kelią. Jis yra procesas, kuriuo siekiame įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia kalba per kitus žmones. Tai gal net ir bus priešnuodis tiems visiems susipriešinimams, kuriuos matome tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.  Žmonės yra suirzę. Mes turime išmokti klausyti pirmiausiai Šventosios Dvasios, bet tai reiškia, kad turime išmokti ir kalbėtis tarpusavyje, įsiklausyti, ką Dievas bando mums per kitą pasakyti, o ne tik atakuoti kitus.