Bažnyčia Salvadore praturtės keturiais palaimintaisiais
Komunikate dėkojama popiežiui Pranciškui, kuris suteikė leidimą skelbti naujus palaimintuosius, ir priduriama, kad beatifikacijos apeigoms vadovaus kardinolas salvadorietis Gregorio Rosa Chávez.
Beatifikacija visada yra šventė Dievo tautai, tačiau taip pat dažnai primena, kad krikščioniškas kelias nėra lengvas pasivaikščiojimas, jis reikalauja tvirtumo ir nuoseklumo, kylančių ne tiek iš žmogiškos valios, kiek iš vienybės su Dievu.
Jėzuitas Rutilio Grande, 49 metų amžiaus, 72 metų amžiaus katechetas Manuel Solorzano ir 16 metų amžiaus Nelson Rutilio Lemus buvo suvarpyti kulkų 1977 metų kovo mėnesį, pakeliui į vieną parapinę šventę. Automobilyje buvę trys vaikai stebuklingai išgyveno.
Nenustatyta, kas buvo užpuolikai, tačiau galima spėti, remiantis analogiškais atvejais, kad jėzuitas užsitraukė karinės diktatūros, kuri nevengė naudotis „mirties eskadronais“, nemalonę. T. Rutilio Grande aktyviai apaštalavo kaimo vietovėse ir netylėjo, susidūręs su socialiniu neteisingumu ir režimo piktnaudžiavimais. Nors jo perspektyva buvo krikščioniška artimo meilė, režimo akyse kiekvienas kritiškas žodis buvo suvokiamas kaip priešiškas, padedantis kairiesiems sukilėliams.
Dažnai minima viena 1977 metų pradžios t. Rutilio homilija. Joje jėzuitas pasakė, kad, jei Jėzus iš Nazareto ateitų į Salvadorą ir kalbėtų ir elgtųsi taip, kaip rašoma Evangelijose, neabejotinai būtų areštuotas ir įmestas į kalėjimą.
„Broliai ir seserys, jis vėl būtų nukryžiuotas. Viliuosi, kad Dievas man padės neatsidurti tarp tų, kurie tame dalyvautų. Daug žmonių pageidautų vien „laidotuvių Kristaus“, jie norėtų nebylaus Kristaus, užčiaupta burna, be žodžių einančio gatve. Daugelis pageidautų Kristaus su raiščiu ant burnos. Daug kas pirmenybę teikia Kristui, kuris veikia pagal mūsų lūkesčius. Bet tai nėra Evangelijos Kristus. Tai ne tas jaunas, 33 metų Kristus, kuris kilniai paaukojo gyvybę už žmoniją. Broliai ir seserys, kai kurie nori tokio Dievo, kuris yra kažkur debesyse. Jie nenori Jėzaus iš Nazareto – skandalo žydams, kvailybės pagonims. Jie nori Dievo, kuris jų netrukdytų, ramybėje paliktų priklausančius sistemai ir neištartų baisaus klausimo: „Kainai, kur tavo brolis Abelis? Nežudyk nei vieno. Nespausk koja kito žmogaus sprando, nežemink ir nepajunk jo“, – sakė jėzuitas ir pridūrė: „Yra krikščioniška norėti atiduoti gyvybę už teisingą tvarką, už kitų išgelbėjimą, už Evangelijos vertybes“.
Beveik lygiai po mėnesio nuo dienos, kai buvo pasakyta ši homilija, iš pasalų užkluptas jėzuitas ir du jo bendražygiai pasauliečiai neteko gyvybių. Šis įvykis giliai sukrėtė vieną jėzuito draugą, kurio vardas plačiai žinomas katalikų tarpe ir ne tik: būsimą šventąjį Oskarą Romero, San Salvadoro arkivyskupą, pakirstą karinio režimo siųstų žudikų kulkų 1980 metais prie bažnyčios altoriaus. Tam tikra prasme galima sakyti, kad t. Rutilio kankinystė parengė Oskaro Romero kankinystę 1980 metų kovo mėnesį.
Tiems patiems liūdniems istorijos puslapiams priklauso ir pranciškono kunigo, italo misionieriaus Cosme Spessotto kankinystė 1980 birželį, tuo metu jis buvo 57 metų amžiaus. 1950 metais į Salvadorą atvykęs misionierius taip pat buvo nukautas prie savosios parapijos altoriaus, melsdamasis ir rengdamasis aukoti šv. Mišias. Atrodo, kad visa jo kaltė – evangelinė drąsa ir nuoseklumas sunkiu ir permainingu metu. Nujausdamas, kad liko nedaug laiko, keletą dienų prieš savo nužudymą pranciškonas viename laiške pasidalijo tokiomis mintimis:
„Tegu, kai ateis metas, Viešpats man suteikia stiprybės ginti Dievo ir Bažnyčios teises. Mirti kaip kankiniui man būtų malonė, kurios nenusipelnau. Už Kristų išlietu krauju nuplauti visas mano nuodėmes, praėjusio gyvenimo trūkumus ir silpnybes būtų Viešpaties veltui duota dovana. Jau šią akimirką jiems atleidžiu ir prašau Viešpaties mano mirties autorių atsivertimo.“ (RK / Vatican News)
