„Mūsų bendra misija“. Regioninis susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos
Prof. Hanna Suchocka
Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija (PCPM) buvo įsteigta 2014 m. kaip patariamoji institucija, padedanti Šventajam Tėvui. PCPM patikėta misija –„siūlyti popiežiui iniciatyvas siekiant skatinti atskirų Bažnyčių vietinę atsakomybę už visų nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą“ (Statutas, 1 str.). Pagrindinis PCPM rūpestis nuo pat pradžių buvo rasti geriausią būdą apsaugoti vaikus ir kaip padėti popiežiui ir Bažnyčiai siekti šio tikslo. Tačiau jos vaidmuo nėra tirti atsakomybę už atskirus išnaudojimo atvejus (tai yra prokuratūros arba teismo kompetencija).
Tapo akivaizdu, kad daugeliu atvejų Bažnyčios elgesys, kai buvo bandoma išsiginti nusikaltimų, sukėlė jai dar didesnį pavojų ir padarė daug žalos. Didžiausias pasipiktinimas kilo dėl to, kad vadovaujamas pareigas užimantys asmenys saugojo institucijos reputaciją ir stengėsi išvengti skandalo slėpdami ir perkeldami į kitas vietas nusikaltėlius, o dėl to ir kiti vaikai buvo ne apsaugoti, bet išnaudojami.
PCPM siekia diegti pagrindinius bendrus principus: patikimumą, skaidrumą, atsakomybę ir atskaitomybę. Visi, kurie yra atsakingi už kitus, turi skaidriai atsiskaityti, kaip jie naudojasi savo įgaliojimais. Savireguliacija už uždarų durų yra nepriimtina. Tai apima visų veiklos aspektų, tokių kaip pastoracija, mokymas, konsultavimas ir dalyvavimas bendruomenės veikloje, reguliavimą.
Pirmuoju savo veiklos laikotarpiu PCPM ėmėsi veiklos ir iniciatyvų, susijusių su bendromis problemomis, tokiomis kaip popiežiaus paslaptis ir privaloma atskaitomybė. Tuo pat metu ji pradėjo ir keletą vietinių iniciatyvų. Pastangos daugiausia buvo sutelktos į tas sritis, kurios jau buvo visuomenės akiratyje, pavyzdžiui, į Čilės atvejus. PCPM dalyvavo organizuojant keletą projektų ir konferencijų, pavyzdžiui, 2017 m. kartu su Bogotos arkivyskupija ji surengė Lotynų Amerikos Saugumo konferenciją, kurioje dalyvavo žemyno vyskupų konferencijos, katalikiškos mokyklos, valdžios institucijos, tarptautinės ir vietinės nevyriausybinės organizacijos, tarptautinė žiniasklaida ir kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovai. Po to pereita prie tyrimų, kuriais siekta įvertinti ugdymo apsaugos katalikiškose mokyklose būklę, pradedant bandomaisiais projektais Pietų Afrikoje, Kolumbijoje, Indijoje, Filipinuose ir Tongoje.
Vidurio ir Rytų Europos link [Taip pat skaitykite F. Lombardi straipsnį]
Vidurio ir Rytų Europa pradiniu laikotarpiu tam tikra prasme liko už pagrindinio komisijos interesų lauko ribų. Nors iš pradžių atrodė, kad šio regiono Bažnyčios minėtų problemų išvengė, vėliau paaiškėjo, kad taip vis dėlto nėra.
Idėja surengti šiam regionui skirtą konferenciją kilo 2017 m. pabaigoje, dar prieš Vatikane vykusį tarptautinį aukščiausiojo lygio susitikimą. Susitikimą „Mūsų bendra misija – saugoti Dievo vaikus“ iš pradžių buvo planuojama surengti 2019 m. vasarį. Dėl vasario mėnesį popiežiaus Pranciškaus sušaukto susitikimo konferencija buvo nukelta į 2020 m. Dėl pandemijos jos surengti tuo laikotarpiu nebuvo įmanoma, todėl PCPM nutarė konferenciją surengti 2021 m. rugsėjo mėn.
Jau 2017 m. buvo aišku, kad seksualinio išnaudojimo reiškinys Vidurio ir Rytų Europos šalyse yra daug platesnio masto ir kad jis neapsiriboja tik viena ar kita šalimi. Taigi, PCPM nusprendė, kad šią konferenciją svarbu organizuoti platesniu regioniniu lygmeniu. Atsižvelgiant į Bažnyčios Lenkijoje dydį ir svarbą, taip pat į ten išaiškėjusių atvejų skaičių, buvo nuspręsta, kad konferencija vyks Varšuvoje, tačiau joje dėmesys bus sutelktas ne tik į padėtį Lenkijoje.
Regione yra kitų šalių, kurių religinė padėtis ir bažnytinės bendruomenės skiriasi. Taip pat seksualinės prievartos prieš vaikus problema visame regione egzistuoja skirtingu mastu. Norint reaguoti į šį iššūkį, būtina keistis patirtimi tarp viso regiono Bažnyčių. Kovodama su nepilnamečių seksualinio išnaudojimo rykšte ir siekdama savo įstatuose numatyto tikslo – skatinti vietinių Bažnyčių atsakomybę – PCPM reiškia visišką solidarumą su Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčiomis, trokštančiomis užkirsti kelią jaunų žmonių atidavimo blogiui savo regione ir su juo kovoti. Vienas iš būdų išreikšti šį solidarumą – suteikti Bažnyčių vadovams galimybę susitikti ir mokytis vieniems iš kitų bei iš tų, kurie turi ypatingos patirties ir (arba) susidūrė su krizės realijomis ir yra pasiryžę užtikrinti vaikams ir jaunimui saugų buvimą Bažnyčioje. Konferencijoje taip pat bus kalbama apie prevenciją.
Susitikime „Mūsų bendra misija“ dalyvaus beveik visų Vidurio ir Rytų Europos šalių atstovai: Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Ukrainos, Rumunijos, Kroatijos, Baltarusijos, Vengrijos, Slovėnijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Serbijos, Juodkalnijos, Kosovo, Šiaurės Makedonijos, Moldovos, Albanijos ir Bulgarijos. Iš kiekvienos šalies vietos vyskupų konferencijos paskyrė asmenis, tarp kurių yra vyskupų konferencijos delegatas ir vienuolijų atstovas. Pagrindinis šios konferencijos dokumentas – popiežiaus Pranciškaus 2019 m. motu proprio „Vos estis lux mundi“, kuriuo nustatoma Bažnyčios vadovų patraukimo atsakomybėn tvarka.
Greitai besikeičianti situacija
Jau daug kas pasikeitė nuo tada, kai buvo įsteigta PCPM. Daugumoje vietinių Bažnyčių išskiriami du aspektai: pirma, vis labiau suvokiama, kad kai kurie dvasininkai išnaudojo nepilnamečius; antra, tampa aišku, kad Bažnyčios vadovybė nesugebėjo reaguoti į pranešimus ir įtarimus. 2018 m. įvykiai, kai kaltinimai palietė aukšto rango Bažnyčios vadovus, pavyzdžiui, kardinolą McCarricką, ir bažnytinių institucijų aplaidumas nagrinėjant skundus labai pakirto žmonių pasitikėjimą Bažnyčios vadovybe ir neigimai paveikė jos patikimumą visuomenės akyse. Pasikeitė juridinė praktika civilinėje srityje, susijusi su bažnytiniam juridiniam asmeniui atstovaujančio vyresniojo patraukimu atsakomybėn už pavaldinio veiksmus. Bažnytinį juridinį asmenį galima patraukti atsakomybėn už žalą, kurią padarė jam pavaldus kunigas išnaudodamas nepilnametį, net jei pagal nusikaltimo įvykdymo aplinkybes tai buvo to konkretaus kunigo įvykdytas „privatus“ nusikaltimas. Bažnytiniame lygmenyje popiežius Pranciškus taip pat nustatė, kad, jei vyskupas nesugeba gerai vykdyti savo pareigų, jis turi už tai atsakyti. Dabartinė krizė reikalauja gilesnių teologinių ir kanoninių apmąstymų apie vyskupijai vadovaujančio vyskupo atsakomybę, kad būtų užtikrinta prevencija, būtų reaguojama greitai, užtikrinamas teisingumas ir suteikiama pagalba nukentėjusiems.
Vidurio ir Rytų Europos šalyse visuomenė ir institucijos pradeda vis aiškiau suvokti nepilnamečių seksualinio išnaudojimo problemos rimtumą. Tačiau vis dar yra gaji slaptumo ir nepasitikėjimo kultūra, kuri yra komunistinės praeities pasekmė. Tad ir šia prasme konferencija yra labai svarbus įvykis.
Pagrindiniai konferencijos tikslai:
– Pasidalyti patirtimi ir apsvarstyti, kaip Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčios sprendžia dvasininkų įvykdytų nepilnamečių seksualinio išnaudojimo nusikaltimų problemą.
– Įkvėpti Bažnyčios vadovus prisiimti atsakomybę ir tinkamai spręsti išnaudojimo atvejus, reaguoti į dvasininkų padarytus nusikaltimus ir rimtas Bažnyčios vadovų klaidas bei ryžtingai imtis prevencijos.
– Skatinti aiškesnį supratimą, kokia yra Šventojo Sosto pozicija nepilnamečių išnaudojimu nusikaltusių dvasininkų atžvilgiu.
– Išaiškinti, koks yra Šventojo Sosto žinybų vaidmuo ir kokią pagalbą jos gali suteikti šio regiono Bažnyčioms sprendžiant dvasininkų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus asmenis problemas.
– Skatinti sukurti vaikams ir nepilnamečiams saugią bažnytinę aplinką.
– Sukurti platformą regiono šalių bendradarbiavimui ir reguliariems mainams.
– Skatinti Bažnyčios vadovų bendravimą su tikinčiaisiais ir visuomene.
– Sukurti koordinavimo grupę, kuri skatintų nuolatinį bendradarbiavimą ir mainus saugios aplinkos nepilnamečiams kūrimo srityje.
Pradžia, o ne pabaiga
Nuo pat pradžių PCPM nariai buvo įsitikinę, kad reikia dalytis patirtimi. Kitas esminis klausimas – teisės į informaciją užtikrinimas. Esamos informacijos nepakanka; ypač trūksta informacijos apie teismų praktiką. Tarp daugelio įvairių reikalingų veiksmų labai svarbu užtikrinti tiesą ir teisingumą seksualinės prievartos aukoms. Dėl šios priežasties turi būti nustatyti minimalūs teisės į informaciją standartai. Nė viena vietinė Bažnyčia, kad ir kur ji būtų įsikūrusi, nėra apsaugota nuo nepilnamečių seksualinio išnaudojimo tragedijos padarinių. Vieni su kitais turi dalytis atsakomybės, atskaitomybės ir skaidrumo užtikrinimo patirtimi. Tačiau teisės į informaciją tema vis dar yra pradiniame etape. Todėl reikės ilgesnio ir gilesnio tyrimo, kad, keičiantis patirtimi, būtų galima atlikti išsamią veikiančios sistemos analizę.
Tai aiškiai rodo, kad rengiama konferencija yra šios veiklos pradžia, o ne pabaiga. Ji turi tapti bendrų iniciatyvų ir bendrų veiksmų katalizatoriumi.
Prof. Hanna Suchocka yra konstitucinės teisės ir žmogaus teisių specialistė, buvusi Lenkijos Respublikos ministrė pirmininkė (1992–1993 m.) ir Lenkijos ambasadorė prie Šventojo Sosto (2001–2013 m.). 2018 m. popiežius Pranciškus paskyrė profesorę H. Suchocką antrai kadencijai į Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos komisiją.
