Sinodinis kelias: bendra atsakomybė, gera vadyba ir Evangelija
Spalio 10 dieną Romoje buvo pradėtas vadinamasis sinodinis kelias, kurio esmė – išplėsti sinodiškumo, visos Dievo Tautos, visų pakrikštytųjų ėjimo kartu sąmoningumą ir praktiką visoje Katalikų Bažnyčioje. Šiai temai skirti 2021–2023 metų Vyskupų Sinodo darbai. Christina Kheng, tikinčioji pasaulietė, sielovadinės lyderystės dėstytoja Rytų Azijos sielovadiniame institute Maniloje, buvo pakviesta į Romą ir įtraukta į metodologinę komisiją, kad pasidalytų savo įžvalgomis ir patirtimi. „Svajoju apie misionieriškesnę, mažiau išsigandusią Bažnyčią, už kurios kelią atsakomybe dalijasi ir pasauliečiai“, – cituoja dėstytoją Azijos žinių agentūra „Asianews“, paskelbusi interviu su ja.
„Dažnai sielovadininkai yra labai dvasingi žmonės, praktikuojantys gilią maldą. Bet kai jiems tenka vadovauti savo organizacijai, atrodo, kad jie pamiršta tikėjimą ir naudoja vien įmonių valdymo modelį. Turime išmokti sujungti abu aspektus. Kai tai pasieksime, galėsime kažko išmokyti ir pačius įmonių valdytojus. Paradoksas tas, kad šiandien daug įmonių, kurios kalba apie socialinę atsakomybę, pačios mato, kad jų modelyje kažko trūksta. [...] Mūsų tarnystė tuo pat metu turi būti veiksminga ir suleidusi šaknis į Evangeliją. Mokymuisi administruoti veiklą ir organizacijas šiandien reikia tarpdisciplininės perspektyvos, kuri derina katalikų tikėjimą ir pasaulietišką vadybos disciplinų prieigą“, – pažymi Ch. Kheng.
„Metodologinės komisijos užduotis – lydėti vietinių Bažnyčių ir Vyskupų Sinodo sinodinį kelią. Padedame išversti sinodiškumo teologiją į konkretų bendruomenių gyvenimą, išgirstant Šventosios Dvasios balsą, klausantis vienas kito. Mūsų pirmoji užduotis buvo prisidėti prie sinodinio kelio pradžioje paskelbtų gairių vadekumo. Jas skaitydami kai kurie pasakė: šis dokumentas kitoks savo tonu, jis atviras dialogui, lankstus. Jis neliepia „daryti taip“, bet skatina kūrybingumą. Toks ir yra, manau, mūsų uždavinys“, – tęsė tikinčioji pasaulietė iš Azijos. Pasak jos, sinodinis kelias yra mokymasis kalbėtis Bažnyčios viduje ir su likusia visuomenės dalimi. Bažnyčios viduje dažnai tai reiškia sumažinti atstumą tarp hierarchijos ir tikinčiųjų pasauliečių. Komentuodama Bažnyčių Azijos kontinente situaciją, singapūrietė pabrėžė, jog „Bažnyčios Azijoje turi gerinti vidinį dialogą. Dėl kultūrinių priežasčių, bet taip pat dėl tradicinio būdo būti Bažnyčios dalimi pasauliečiams nepatikėta daug atsakomybės. Nors į Mišias einančių yra daug daugiau, nei Europoje, daug Azijos pasauliečių tikinčiųjų tuo apsiriboja, laukia iš ganytojų nurodymų apie dalykus, kuriuos reikia daryti. Tai turi pasikeisti. Reikia daugiau bendradarbiavimo. Turi pasikeisti ir Azijos dvasininkija bei vienuoliai, jie turi padėti visiems būti išgirstiems. Svarbu, kad Azijos kontinentiniame susitikime, rengiantis Sinodui, dalyvautų ir paprasti krikščionys, ne vien vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai su paskirtomis atsakomybėmis. Svarbu, kad būtų vietos atvykusiems iš užmirštų regionų, vargšams, jaunuoliams“.
„Svajoju apie sinodišką Bažnyčią, gyvybingas jos misijas. Daug mūsų tautų šiandien labai greitai auga ekonomiškai, tačiau be lygybės, naikindamos aplinką, žmonėms netenkant vertybių, jaunuoliams nerandant vietos. Bažnyčia Azijoje neturi to išsigąsti, apsiriboti persekiojamos bendruomenės etikete. Vykdydama misiją ji turi ieškoti dialogo kelių tose visuomenėse, kuriose gyvena. Esu įsitikinusi, jog bendra atsakomybė, sutrumpinanti atstumą tarp hierarchijos ir tikinčiųjų pasauliečių, šiuose dalykuose gali labai padėti“, – interviu „Asianews“ sakė Ch. Kheng iš Singapūro. (RK / Vatican News)
