Paieška

Šventoji Šeima Šventoji Šeima 

Šventoji Šeima

Dievui labiau, negu šventykla, patinka namai, svarbiausias žinių šaltinis, kur vaikai išmoksta būti laimingi, kur mokomasi meilės. Ten įsikūnija Dievas, ten Jis prisiliečia prie mūsų. Tai galime pastebėti kiekvieno mus mylinčio šeimos nario veide, elgesyje, žvilgsnyje.

Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2, 41–52)

LAIMĖS MOKYKLA

Šventajame Rašte, ypač Senajame Testamente, pilna pasakojimų apie šeimas, kartas, genealogijas, meilės istorijų ir aprašytų šeimos krizių. Nuo pat pirmo puslapio, kur kalbama apie pirmąją Adomo ir Ievos šeimą ir joje atsiradusią prievartą, bet taip pat kalbama ir apie pastangas, išlaikyti tą ryšį, kuris jungia žmones. Galima pagrįstai sakyti, jog Biblija – tai tarsi didžiulė biblioteka, kurioje surinkti pasakojimai apie meilės meną ir nesugebėjimą mylėti. Joje kalbama apie meilę, gyvą ir galingą, įsikūnijusią ir kasdienišką, matomą ir paslėptą…

Visa tai galime rasti ir šio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Čia taip pat susiduriame su šeimos krize, sunkia paauglystės situacija, dviem gimdytojais, nesugebančiais suprasti, ką galvoja jų atžala.

„Vaikeli, kam mums taip padarei?!“… Tai pasakojimas apie šeimą, kurioje ramias ir giedras dienas keičia dramatiškos, taip, kaip tai vyksta ir kitose šeimose, ypač tose, kuriose yra paauglių vaikų. Drauge tai pasakojimas apie šeimą, kuri moka rasti išeitį iš krizės, užmezgant dialogą be apgailestavimų ir tarpusavio kaltinimų. „Vaikeli, kam“? Marija nenori priekaištauti ar barti. Ji nekaltina ir neteisia, nesusierzina dėl to, kad dėl sūnaus teko kentėti, tačiau mėgina suprasti ir priimti  sunkų dviejų žmonių skirtingumą.

„Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ – skamba Jėzaus atsakymas. Iš tiesų mūsų vaikai nepriklauso mums. Jie priklauso Viešpačiui, pasauliui, savo pašaukimui, savo svajonėms. Nė vienas vaikas negali, neprivalo kurti savo gyvenimo, kaip gimdytojų gyvenimo tąsos. Taip darydami mes tarsi sustabdytume kūrimo ratą.

„Bet jie nesuprato jo žodžių“… vis dėlto tai netapo drama ar emociniu šantažu. Nesuprantamas Jėzaus atsakymas neužvėrė dialogo galimybės. Vaiką ne visuomet galima suprasti, tačiau jį visuomet galima apkabinti.

„Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą“. Jie iškeliavo, tegul ir ne viskas buvo aišku. Viskas liko toje išgyventos krizės tyloje, kai, tarsi aidas, vėl iš naujo svarstomi ir širdyje išlaikomi gestai, žodžiais ir klausimai, laukiant, kol vieną dieną tarsi aukso siūlas viską nušvies ir susies kartu.

„Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“. Be abejo, įvyko nesusipratimas, liko širdį slegiantis skausmas, tačiau Jėzus grįžta kartu su tais, kurie Jo nesupranta ir auga toje šventoje netobuloje šeimoje, šventoje, tačiau apribotoje žmogiškų jausmų. Visi yra šventi, visi yra pranašai, tačiau jie nesupranta vienas kito…

Ir mes dar stebimės, kad kartais nerandame supratimo mūsų šeimose?! Jos visos netobulos, kiekviena savaip, tačiau visose įmanomas augimas. Jėzus paliko Įstatymo mokytojus ir iškeliavo su Marija ir Juozapu, gyvenimo mokytojais. Dievui labiau, negu šventykla, patinka namai, svarbiausias žinių šaltinis, kur vaikai išmoksta būti laimingi, kur mokomasi meilės. Ten įsikūnija Dievas, ten Jis prisiliečia prie mūsų. Tai galime pastebėti kiekvieno mus mylinčio šeimos nario veide, elgesyje, žvilgsnyje, ir tada, kai sugebame jiems tarti: „Nebijok, aš esu su tavimi ir pasirūpinsiu, kad būtum laimingas“, Dievas mus padovanoja tikrąjį džiaugsmą ir leidžia suprasti tikrąją meilės prasmę…

Adolfas Grušas

2021 gruodžio 25, 14:34