Artėja Krikščionių vienybės savaitė
19 ir 20 amžių sankirtoje atsiradusio ekumeninio judėjimo iniciatyva, sausio 18–25 d. visos Bažnyčios kviečiamos dalyvauti Maldos už krikščionių vienybę savaitėje, tiksliau, aštuondienyje: melstis už tarpusavio vienybę, aplankyti ir geriau pažinti vienas kitą, tęsti draugystę ir šiai savaitei pasibaigus. Kartais draugystei užsimegzti pakanka geranoriškumo, o kartais tenka narplioti per šimtmečius atsiradusias nuoskaudas, gydyti vienas kitam padarytas žaizdas, atsiprašyti už klaidas (žr. Tarptautinė teologijos komisija, Atminimas ir susitaikymas: Bažnyčia ir praeities kaltės, 2000 m.).
Kiekvienais metais parengiamas ir paskelbiamas nedidelis apeigynas, kurį kiekvienas gali prisitaikyti pagal savo poreikius. Šiame apeigyne pateikiama pagrindinė Krikščionių vienybės savaitės tema, pasiūlomi Šv. Rašto skaitiniai, bendros maldos, himnai, nedidelės meditacijos kiekvienai dienai. Už apeigyno parengimą yra atsakinga Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių tarybos Tikėjimo ir tvarkos komisija – tiesiogiai arba pasikvietus į pagalbą kitus.
Šiemet apeigynas parengtas su labai senomis ir įvairiomis krikščioniškomis tradicijomis pasižyminčio regiono Bažnyčių pagalba. Kaip nurodoma apeigyne, lengvai pasiekiamame penkiomis kalbomis Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos interneto svetainėje, prie jo medžiagos rengimo prisidėjo Artimųjų Rytų Bažnyčių taryba (MECC). Tai 1962 metais įkurta, 1974 metais atnaujinta ekumeninė regioninė organizacija, vienijanti krikščionių Bažnyčias bendram liudijimui krašte, kuriame Kristus gimė, gyveno, mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė. Iš pradžių ją sudarė evangelikų, ortodoksų ir Rytų ortodoksų Bažnyčios, o 1990 metais prisijungė ir katalikai.
Šių metų ekumeninės savaitės tema taip pat kreipia žvilgsnį į šį regioną. Tai į Jeruzalę atkeliavusių, Jėzaus ieškojusių išminčių žodžiai: „Mes matėme rytuose užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (žr. Mt 2, 1–2). Galiausiai jie atrado, ko ieškoję, – didžiausiąją Šviesą, kuri įsikūnijo ir tamsoje nušviečia mums kelią.
„Išminčiai mums atskleidžia Dievo norimą visų tautų vienybę. Jie atvyksta iš tolimų šalių ir atstovauja skirtingoms kultūroms, tačiau juos visus veda troškimas pamatyti ir pažinti naujagimį Karalių; jie susirenka Betliejaus grotoje, kad pagarbintų Jį ir įteiktų savo dovanas. Krikščionys yra pašaukti būti pasauliui tos vienybės, kurios Jis trokšta pasauliui, ženklu. Nors krikščionys priklauso skirtingoms kultūroms, rasėms ir kalboms, juos vienija bendras Kristaus ieškojimas ir troškimas jį garbinti. Todėl krikščionių misija – būti ženklu, kuris, kaip žvaigždė, kreiptų Dievo trokštančią žmoniją pas Kristų ir būtų Dievo įrankis siekiant visų tautų vienybės“, – rašoma apeigyno teologiniame – sielovadiniame įvade. Būti vedančia žvaigžde kitiems, ypač ten, kur daug tamsos, neteisingumo, smurto, įskaitant Artimuosius Rytus, krikščionys galės, kai bus vieningi ir solidarūs, kaip mokoma Evangelijoje, su visais kenčiančiais. (RK / Vatican News)
