Dar viena Italijos vyskupija apribojo krikštatėvių vaidmenį
Vyskupo D. Mogavero dekrete, kuris priimtas pasitarus su vyskupijos dvasininkija, katechetais ir aktyviais pasauliečiais, nurodomas pagrindinis motyvas, dėl kurio nuspręsta kuriam laikui suspenduoti krikštatėvių skyrimą, nors tai sena ir labai paplitusi krikščioniška praktika.
„Krikštatėvio pareigos dviejuose sakramentuose – krikšto ir sutvirtinimo – prarado savo pirminę prasmę ir liturginėse apeigose apsiriboja tik visiškai formaliu buvimu, kuris nėra susijęs su pakrikštytojo ar sutvirtintojo lydėjimu žmogiškojo ir dvasinio augimo kelyje.“
Dekrete priduriama, kad krikštijamą ar sutvirtinamą asmenį dvasininkui pristatys tėvai arba tie, kurie rūpinosi jo parengimu.
Panašius motyvus išdėsto ir kitos Italijos vyskupijos, kurios trumpesniam ar ilgesniam laikui savo teritorijose, kaip kad Katanijos arkivyskupija, atsisakė krikštatėvių. Čia panašus potvarkis įsigaliojo 2021 metų gegužės 25 dieną.
Sicilietiškos Katanijos arkivyskupijos, kuriai vadovauja arkivyskupas Salvatore Gristina, komunikate pažymima, jog pagal šimtmečius gyvuojančią Bažnyčios tradiciją krikštijamam ar sutvirtinamam asmeniui krikštatėviai skiriami tam, kad galėtų jam padėti tikėjimo kelyje. Krikštatėvių dalyvavimas reikalingas ne pačioms apeigoms, bet asmens, kuris krikštijamas ar sutvirtinamas, tikėjimo augimui ir brendimui. Todėl jie turi būti tvirto tikėjimo, galintys ir pasirengę palaikyti jį krikščioniškojo gyvenimo kelyje. Jų užduotis yra tikra bažnytinė tarnystė (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1255).
Tačiau šiandieniniame socialiniame ir bažnytiniame kontekste krikštatėvių ir krikštamočių buvimas dažnai yra tam tikras formalus veiksmas ar socialinis paprotys, kuriame tikėjimo matmuo labai menkas. Į krikštatėvių vietą neretai yra siūlomi žmonės, kurie visai netinka tokioms pareigoms, nurodoma tame pat arkivyskupijos komunikate. Beje, vėliau Sicilijos arkivyskupijos atstovas tvirtai paneigė, kad šis dekretas yra reakcija į mafijos organizacijų praktiką. JAV žiniasklaidoje, užsimenant apie garsų romaną „Krikštatėvis“ ir to paties pavadinimo filmą, buvo pasvarstyta, kad Bažnyčia nori atsisakyti krikštatėvių todėl, kad krikštatėvių pasirinkimas tarnavo nusikalstamoms asociacijoms priklausančių šeimų susisaistymui. Tačiau iš tiesų motyvas yra sielovadinis – krikštatėvių figūra prarado krikščionišką dimensiją ir reikia ją atnaujinti arba ieškoti naujų krikščionišką kelią pradėjusių asmenų palydėjimo būdų.
Tai patvirtina ir toli nuo Sicilijos esančių vyskupijų argumentai. Kuriam laikui, po bendruomeninių konsultacijų krikštatėvių dalyvavimą krikšto ir sutvirtinimo sakramentų apeigose panaikino arba apribojo Romos kaimynystėje esanti Viterbo vyskupija, dar labiau į šiaurę esančios Pitigliano, Groseto ir Livorno vyskupijos. Tiesa, Pitigliano ir Groseto vyskupijos – kol kas tik sutvirtinimo sakramento apeigose.
Viterbo vyskupijoje sprendimas priimtas 2021 metų gegužės mėnesį ir įsigalios 2022 metų rugsėjo mėnesį dviejų metų laikotarpiui. Viterbo vyskupo Lino Fumagalli dekrete, kaip ir kituose, cituojamos kanonų teisės (874, 892) gairės, kur rašoma, kad krikštatėviai turi būti „Kristaus liudytojai“, kurie gyvena pagal tikėjimą ir todėl gali ištikimai vykdyti jiems patikėtą užduotį. Tuo tarpu dėl pasikeitusio socialinio ir bažnytinio konteksto krikštatėvių parinkimas atspindi ne krikščioniško palydėjimo misiją, bet kitus tikslus ar motyvus. Dalyvavimas krikšto apeigose – dažnai tik formalus, visiškai neatsižvelgiama į tikėjimo matmenį. Pasitaiko, kad krikštatėviai dėl savo gyvenimo ar nuostatų ne tik neprisideda prie krikščioniškos pilnatvės liudijimo, bet greičiau ją neigia. Krikšto arba sutvirtinimo sakramentą priimančius verčiau tepalydi tėvai, katechetai, sakramentams rengusios tikinčiųjų poros, parapijos grupė. Pasak Viterbo vyskupo, krikštatėvių vaidmens nėra atsisakoma visai. Priešingai, dekreto nustatyta dviejų metų pauzė yra skirta tam, kad krikštatėviams būtų sugražintas pirminis vaidmuo. (RK / Vatican News)