Milane paskelbti du nauji palaimintieji: pasaulietė ir kunigas
Armida Barelli (1882–1952) gimė Milane, mokėsi Šveicarijoje, be gimtosios kalbos, išmoko prancūzų ir vokiečių. Kartą pajuokavo, kad arba bus misionierė Kinijoje, arba dvylikos vaikų mama, bet jos pašaukimas buvo kitas: po trumpų sužadėtuvių pasišventė Dievui, labai įsitraukė į daugybę veiklų ir projektų, kurie iki šiol palieka žymių pėdsakų Katalikų Bažnyčios Italijoje gyvenime.
1909 m. susipažino su žinomu pranciškonu A. Gemelli, universitetų, misijų ir ligoninių steigėju, su kuriuo daug metų bendradarbiavo. 1918 m. įsteigė Milano merginų katalikių organizaciją, tapo panašių organizacijų nacionaline koordinatore, surengė ar dalyvavo daugybėje kongresų, taip pat užsienyje, seminarų, sielovadinių iniciatyvų Milano Švč. Jėzaus Širdies universitete – ji priklausė universiteto steigėjų grupei ir itin brangino pamaldumą į Švč. Širdį savo asmeniniame gyvenime. Jau po karo, 1946 m., buvo popiežiaus paskirta visos Italijos Katalikų veikimo organizacijos vicepirmininke, politiniame gyvenime rėmė krikdemiškąją liniją. Nepaisant prastėjančios sveikatos, būsima palaimintoji aktyviai darbavosi beveik iki pat savo mirties 1952 metais. Kaip pažymi jos biografai, kalbant apie moterų vaidmens didėjimą tiek bažnytinėje, tiek visuomenės terpėje būtina paminėti Armidos Barelli, pasišventusios pasaulietės, vardą.
Tuo tarpu 1900 m. gimęs kun. Mario Ciceri apibūdinamas kaip kasdieniško gyvenimo herojus, neatskiriamas nuo savo dviračio. 1924 m. jis gavo kunigystės šventimus ir visą gyvenimą darbavosi vienoje nediduko miestelio parapijoje Milano regione, kantriai ir ištvermingai. Vedinas paprasto, bet labai nuoširdaus ir gilaus tikėjimo, buvo arti visų: jaunuolių, ligonių, kalinių. Nuotraukose ir paveikslėliuose jį dažnai galima pamatyti šalia dviračio, jo pagrindinės transporto priemonės lankant žmones, vykdant kunigo pareigas. Būtent dviračiu grįžtantis iš vienos parapijos jis buvo partrenktas ir sunkiai sužalotas arklio tempiamo vežimo. Po dviejų mėnesių mėginimų išsaugoti jo gyvybę, kun. Mario Ciceri 1945 m. balandžio pradžioje mirė. Savo paskutinių savaičių kančią kunigas aukojo už kareivius ir karo aukas: karo metais jis itin rūpinosi esamais ar buvusiais kariais. Tiems, kuriuos galėjo pasiekti fiziškai, padėjo viskuo, kuo galėjo. Buvusiems toli, ypač jo parapijiečiams, nuolatos rašė laiškus, kad sustiprintų jų dvasią ir tikėjimą. Šie laiškai tapo vienu iš jo vertumo būti pripažintam palaimintuoju įrodymų.
Kardinolas M. Semeraro, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, homilijoje sveikino Milano arkivyskupijos tikinčiuosius su tuo, kad dideliame šios arkivyskupijos šventųjų sode atsirado dar dvi gražios ir kvapnios gėlės. Jis priminė, kad, nors šventumas pasirodo per darbus, tačiau tai visų pirma yra stotas, iki kurio sugebame leisti mumyse užaugti Kristui, ir gyvenimo, jausmų, temperamento, pasirinkimų suderinimas su Dieviškuoju Mokytoju. (RK / Vatican News)
