Ukrainos ganytojas apie susitaikinimą: pirmiausia nustokite mus žudyti
Ukrainos žiniasklaidos priemonė paprašė didžiojo arkivyskupo pakomentuoti prieš savaitę Romoje vykusį Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelią. Kaip žinia, vienoje atkarpoje kryžių nešė ukrainietė ir rusė, dvi vienoje Romos ligoninėje dirbančios draugės. Tačiau daugeliui ukrainiečių, įskaitant graikų apeigų ir lotynų apeigų katalikus, šis simbolinis gestas ir numatytoji stoties meditacija pasirodė ne vietoje ir ne laiku. Perdavus šią reakciją apeigos buvo pakeistos – moterys nešė kryžių, tačiau visiškoje tyloje.
Pasak didžiojo arkivyskupo S. Ševčuko, ši Kryžiaus kelio dalis jam buvo šioks toks netikėtumas. Vatikanui galėjo būti netikėti Ukrainos katalikų, visuomenės ir valstybės protestai. Tačiau bendraujant su Vatikanu paaiškėjo, kad Kryžiaus kelio stočių idėja ir tekstai buvo parengti gerokai anksčiau, dar prieš Rusijos karo Ukrainoje pradžią. Akivaizdu, kad, jei jie būtų buvę paskelbti prieš karą, reakcija būtų buvusi kita. Tačiau, pasak graikų katalikų ganytojo, šis epizodas į Ukrainos visuomenės dėmesio centrą iškėlė esminį klausimą apie pačią susitaikinimo idėją. Ar susitaikinimas yra įmanomas? Jei ne šiandien, tai kada? Kaip kalbėti apie susitaikinimą susidūrus su siaubingais genocido faktais: didysis arkivyskupas paminėjo savo apsilankymus vietose, kur trumpos, bet mirtinos okupacijos metu Rusijos kariuomenė vykdė baisius nusikaltimus.
„Pirmiausia noriu pasakyti, kad pati susitaikinimo idėja priklauso krikščioniškojo tikėjimo šerdžiai. Kryžius yra Dievo ir žmogaus susitaikymo simbolis. Ir iš jo ateina žmonių susitaikymas. Apaštalas Paulius sakė, kad pagrindinė jo apaštalinė misija yra skelbti Dievo ir žmogaus sutaikinimą. Todėl mes, krikščionys, negalime atmesti susitaikymo idėjos“, – sakė didysis arkivyskupas.
„Bet mes suprantame, kad, kalbant apie susitaikymą, ypač karo, atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste, mums reikia tikro susitaikymo ne tarp kažkokių idėjų, gerų norų, o tarp gyvų ir sužeistų žmonių. O tai labai subtilus dalykas. Jį perspaudus galima gauti priešingą efektą: žmonės paprasčiausiai atmes pačią idėją ir tai padarys nepataisomų pasekmių. Todėl labai svarbu pabrėžti sau, pasauliui, net Vatikano teologams ar liturgistams, kad žmonių susitaikymas yra ilgas žaizdų gijimo procesas. O kad jis prasidėtų, reikia tam tikrų sąlygų“, – sakė arkivyskupas S. Ševčukas.
Nustokite mus žudyti – tai yra pirmoji sąlyga. Kaip kalbėti apie žaizdų gijimą, kai priešas jas nuolatos toliau daro? Kad būtų įmanoma susitaikyti, visų pirma reikia būti gyvam. Via Crucis idėja nebuvo bloga ar neteisinga, ji buvo ne laiku. Kol vyksta karas, negalima rimtai diskutuoti apie susitaikinimo gestus ar žodžius tarp Ukrainos ir Rusijos. Sunku net apie tai galvoti.
Antroji sąlyga, be kurios susitaikinimas neprasidės, – tai nusikaltėlio nuteisimas ir teisingumas aukos atžvilgiu. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje katalikų episkopatų inicijuoto lenkų ir vokiečių tautų susitaikymo nebūtų buvę, jei nebūtų įvykę Niurnbergo procesai. Jei nacizmas nebūtų pasmerktas kaip ideologija. Jei nebūtų buvę vokiečių tautos atsivertimo.
Dialogas dėl susitaikymo tarp ukrainiečių ir rusų gali prasidėti tik tada, kai įvyks Niurnbergo procesas dėl žudikiškos ideologijos, kuri teisina ukrainiečių tautos genocidą, kurią skelbia valstybinės Rusijos komunikacijos priemonės, pažymėjo didysis arkivyskupas.
Pasak jo, galima galvoti ir melstis už susitaikinimą, nors tam šiuo metu reikia drąsos. Tačiau šiandien susitaikinimo gestai negalimi, nes jie būtų netiesa, klastotė. Galbūt liturgistai, vedini idealizmo, norėjo tokio ženklo.
„Tačiau žmonėms, kurie yra šio nežmoniško, kruvino, genocidinio karo aukos, toks gestas yra labai įžeidžiantis ir skausmingas. Ir aš tai pasakiau atvirai“, – sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas. (RK / Vatican News)
