Arkivysk. S. Ševčukas: gyvename viltimi, nes esame krikščionys
Pastarosiomis dienomis arkivyskupo katechezėse buvo kalbama apie bendrininkavimo nuodėmę, tai yra apie aktyvų dalyvavimą kito žmogaus bloguose darbuose arba pasyvų nereagavimą, kuris prilygsta pritarimui daromiems blogiems darbams. Pirmadienį arkivyskupas pradėjo naują trumpą ciklą apie dorybes, kurios padeda žmogui atsispirti nuodėmei.
„Dorybės – tai tam tikri asmens gebėjimai, savybės, bruožai, atskleidžiantys žmogaus panašumą į Dievą. Dorybės padeda žmogui būti žmogumi, o krikščioniui – tikru, veikliu, gyvu krikščionimi“, – sakė arkivyskupas ir pakvietė savo klausytojus pamąstyti apie pagrindinę dorybę, nuo kurios prasideda krikščionio gyvenimas, – apie tikėjimą. „Ką reiškia tikėti į Dievą? Ką reiškia būti tikinčiuoju? Kai kalbame apie tikėjimą kaip apie dorybę, nekalbame apie žinių rinkinį ar nustatytas krikščioniškojo mokymo tiesas. Taip pat nekalbame apie tikėjimą kaip priklausymą kokiai nors konfesijai, religinei ar bažnytinei bendruomenei. Tikėjimo dorybė – tai Dievo dovana, Dievo, kuris apreiškia žmogui savo ketinimus, valią ir meilę, kuris save dovanoja žmogui. Per tikėjimo dorybę žmogus priima Dievą, kuris įžengia į jo gyvenimą. Tikėjimo dorybė yra tarsi durys, pro kurias žmogus atsiveria tam, kuris yra priešais mus ir šalia mūsų, Viešpačiui Dievui, ir jis įžengia į mūsų širdis.“
„Dieve, stiprink mūsų tikėjimą!“, – meldė arkivyskupas. „Dieve, suteik mums per tikėjimą tavimi tikėjimą žmogaus, kurį sukūrei pagal savo paveikslą ir panašumą, didybe. Padėk mums tikėti Ukrainos pergale.“
Antradienį paskelbtoje vaizdo žinioje arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas kalbėjo apie krikščioniškąją vilties dorybę, kuri yra pirmasis tikėjimo vaisius.
„Šiuo dramatišku karo metu, kai atrodo, kad griūva visas pasaulis, kuriame gyvenome, ir kai matome, kad nieko nėra pastovaus, klausiame savęs: kuo pasikliauti? Ko tikėtis?“
Pasak arkivyskupo, būdami krikščionys, mes savo viltis dedame į Dievą. Krikščioniškoji viltis tampa žmogaus išsigelbėjimo inkaru audringoje gyvenimo jūroje. „Manęs dažnai klausia, ar karo metu Ukrainoje galima kalbėti apie viltį. Drąsiai atakau „Taip“, nes esame krikščionys“, – sakė arkivyskupas.
Pirmadienį ir antradienį, 96-ąją ir 97-ąją karo dienomis, paskelbtuose įrašuose arkivyskupas prašė karštai melstis už tėvynę, už ją ginančius karius, kovojančius visose fronto linijose, o ypač aplink Severodonecko miestą, kur vyksta įnirtingiausios kovos. (jm / Vatican News)
