Užtaisytas išganymo ginklas: nuo policijos iki vienuolyno
Sesuo Tosca Ferrante, italė vienuolė vaikystėje svajojo tapti medicinos sesele arba mokytoja, tačiau vėliau tapo policininke. Dabar ji supranta, kad jos pašaukimas išpildo troškimą paskirti savo gyvenimą padedant artimui.
Mėlyna striukė, beretė, prie diržo kabantis ginklas ir istorinis šūkis: „Sub lege libertas“ („Su įstatymu laisvė“). Toks vaizdas iškyla žvelgiant į moterį fotografijoje, vilkinčią Italijos policijos uniformą.
Taip galime įsivaizduoti Toscą Ferrante 1989 m.: išdidus žvilgsnis ir griežta laikysena, tačiau po penkerių metų tarnybos Italijos policijoje akyse švyti kitokia šviesa.
„Tais metais, nepaisant džiaugsmo, jutau tam tikrą nerimą dėl ateities, galvojau apie gyvenimo prasmę ir apie tai, kuo Dievas nori tuo su manimi pasidalyti“, – pasakoja vienuolė apie labai intensyvų savo gyvenimo laikotarpį.
Prieš kelis dešimtmečius valstybinės policijos istorinį motto papildė dar vienas šūkis: „Visada būk ten“. Tada Tosca Ferrante pradėjo įgyvendinti savo, kaip policijos pareigūnės, vaidmenį visiškai kitaip. „Mačiau tiek daug vargšų veidų: nusikaltėlių, narkomanų, jaunų moterų, kurios tapo prostitucijos aukomis, užsieniečių, laukiančių leidimo gyventi, kurie dažnai tapdavo nusikaltėlių aukomis, – tiek daug skurdo, tiek daug tuštumos, tiek daug blogio.“
Tos istorijos gali subraižyti, sužeisti, sukruvinti, jos nepalieka vietos abejingumui. Ir vieną dieną įvyko paskutinis posūkis. Vienoje Romos nuovadoje jos paprašė pasaugoti nepilnametį, įvykdžiusį apiplėšimą, laukiant tolesnių nurodymų. „Buvome tame pačiame kambaryje, aš pradėjau su juo kalbėtis apie jo veiksmų motyvus (tai buvo pirmasis jo įvykdytas nusikaltimas). Puikiai prisimenu tą akimirką. Jis pradėjo verkti ir pasakė, kad bijo. Jis be perstojo verkė, buvo išsigandęs. Išklausiau jo, padaviau servetėlę. Jis atrodė tikrai bejėgis. Vienu metu, vis dar verkdamas, jis man pasakė: „Aš bijau. Ar gali mane apkabinti?. Aš sakiau „Ne“. Aš negalėjau. Buvau tarnyboje. Tačiau giliai viduje jis manęs prašė apkabinimo! Gestas, kuris yra viena pirmųjų bendravimo su pasauliu formų, – naujagimis paguldomas ant mamos rankų. Tai šilumos, meilės, švelnumo, apsaugos tęstinumas. Bet aš pasakiau „Ne“! Grįžusi namo pažiūrėjau į veidrodį ir paklausiau savęs: „Kuo tu tampi?“
Tokia buvo jos tikrojo susitikimo su Prisikėlusiu Viešpačiu pradžia, Toscos kelionė į Damaską, rimto įsižiūrėjimo periodo pradžia, kuri atvedė prie neatšaukiamo atsakymo. Ji suprato, kad turi rizikuoti mylėti. Po kelių metų Tosca prisijungė prieš Apaštalų karalienės seserų, kur ir toliau tebesirūpina vargšais, kuriuos sutiko būdama policininke. Perėjimas iš policininkės į vienuolės gyvenimą jai buvo natūralus – anksčiau įvykę susitikimai su žmonėmis jai padėjo suprasti, ko Dievas iš jos nori. S. Tosca pastebi giją, kuri apibrėžė jos gyvenimą: troškimas rūpintis kitais, skirti jiems savo gyvenimą.
Šiandien ji vykdo pašaukimų ir jaunimo pastoracijos tarnystę, koordinuoja mažamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos regioninę tarnybą Toskanoje. Jos liudijimas yra itin stiprus šiandienos jaunimui, kuris yra pasimetęs, neturi atspirties taškų. „Dalykai, kurie padės mums suprasti, kam esame kviečiami, yra aplink mus, tai gyvenimo situacijos, tai žvaigždė, kuri mus nukreipia, veda. Tikiu, kad pašaukimą atrandame gyvendami, žvelgdami į realybę, į mus supantį skurdą. Bent jau taip buvo man – atradau Dievą vargšų veiduose ir istorijose. Lenkiuosi jiems ir dėkoju Dievui!“ (DŽ/Vatican News)
