Kun. V. Širvinskis: iš sutiktų žmonių mokausi svetingumo
Šio žygio tradicija gyvuoja jau daugiau kaip 30 metų. Gal žinote, nuo ko viskas prasidėjo, kaip gimė mintis eiti tokį atstumą ir tokį maršrutą, juk tai daugiau nei 100 km!
Viskas prasidėjo 1990 metais, kai atslūgo Bažnyčios persekiojimai. Tuo metu du kunigai, kurie dirbo Eišiškėse ir kaimyninėje parapijoje, tiesiog sumąstė pasiimti maldaknyges, rožinius ir be jokių didelių planų, kartu su parapijos suburtu aktyvu, keliauti iš Eišiškių į Aušros Vartus. Keliauti dėkojant Dievui už laisvės dovaną – kad Bažnyčia gali pagaliau laisvai reikštis ir žmonės gali laisvai, nekontroliuojamai sugrįžti į Bažnyčią. Šie žmonės patys liudija, kad žygis, kuris prasidėjo prieš daugiau kaip 30 metų, buvo Šventosios Dvasios įkvėptas, tačiau tai buvo kartu ir žmonių iniciatyva, nes kunigai keitėsi, o tradicija išliko.
Šiame žygyje gilinotės į popiežiaus Pranciškaus žinią 2022 m. Pasaulinės misijų dienos proga „Tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Ką jums pačiam reiškia liudyti Kristų?
Prisimenu popiežiaus Pauliaus VI, o vėliau ir kitų popiežių išsakytą mintį, kad dabar, ypatingai jaunam žmogui, nelabai mieli tampa mokytojai, bet kiekvienas laukia liudijimo. Jie klauso mokytojų tiek, kiek jie yra liudytojai. Man tai yra nuolatinis dyglys – nes galvoju, kiek man pačiam pavyksta įgyvendinti tai, ką skelbiu per pamokslus, katechezes, dvasinius pokalbius. Aš gal savo gyvenime nesistengiu susikoncentruoti, kad turėčiau kažką paliudyti, kažką parodyti žmonėms, bet suprantu, kad esu tiek įdomus, kiek esu Kristaus draugas. Stengiuosi savo gyvenime neprarasti draugystės su juo.
Kalbate apie draugystę su Kristumi, bet turbūt svarbu išlaikyti draugystę ir vienas su kitu? Negali apsiriboti vien tik santykiu „aš–tu“, bet, galbūt, turi būti ir „mes“?
Visiškai sutinku, net sakyčiau, kad draugystės su Kristumi termometras yra mano santykis su kitais. Mes linkę idealizuoti maldos gyvenimą. Vaikštome kaip tokie ponas ir ponia burbulai, įsivaizduojame, kad labai daug darome dvasiniame gyvenime. Su Dievu kalbame gražiausiais ir švelniausiais epitetais. Bet kai grįžtame į realų santykį su žmogumi, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pradedame urgzti ir negražiai kalbėti. Taigi, jei tas ryšys ir draugystė su Dievu yra autentiška, ji visada praplečia širdį ir joje visada atsiranda vietos kiekvienam. Tuomet santykis – aš–tu, tampa labai stipriu mes.
Tikiu, kad eidami garsiai liudijote Kristų: maldomis, giesmėmis. Didesnėje žmonių grupėje liudyti Kristų yra lengviau?
Bet kokiu atveju dviese yra lengviau ir tai liudija Evangelija. Jėzus ne veltui siuntė po du. Mūsų žygyje į Aušros Vartus dalyviai giedojo ištisas dienas, mojavo vėliavomis, rankomis, skepetaitėmis – džiaugsmas tryško iš jų širdžių ir lūpų. Kai eidavome per gyvenvietes, stengiausi, kad dalyviai garsiai, džiaugsmingai giedotų, o kai eidavome miškais – galėdavome kalbėtis ir rimtomis temomis.
O kaip reagavo žmonės?
Rajonuose už miesto ribų žmonės yra labiau palankūs, atviresni, nuoširdesni, netgi kartais mus pasitikdavo su vaišėmis. Artėjant link Vilniaus to geraširdiškumo buvo daug mažiau. Daugėjo nuostabos, nepasitenkinimo, o iš vairuotojų – net nepakantumo ar neapykantos.
Žygis visada susijęs su judėjimu. Šiame žygyje jūs taip pat nestovėjote vietoje. Kaip žmogus gali suprasti, kad jis per savo gyvenimą keliauja su Dievu amžinybės link, o ne stovi vietoje? Kaip dalyviai piligriminio žygio metu išgyveno bendrystę ne tik vienas su kitu, bet ir su Dievu?
Stengiamės visą piligriminį žygį sukurti erdvių susitikimui su Dievu ir kitu žmogumi. Tris dienas klausėmės konferencijų, į kurias kvietėme pasauliečius, kunigus ir vienuoles. Jie kalbėjo labai konkrečiai, tačiau ne apie tai, ką patys norėjo, bet apie tai, ko mes prašėme. Vieną dieną jie kalbėjo remdamiesi Šventuoju Raštu, kitą – Bažnyčios mokymu. Paskutinę – ketvirtąją – dieną kvietėme piligrimus spontaniškiems liudijimams. Dalyviai dalijosi, ką jie patyrė per šią piligrimystę. Kitu laiku kalbėjome Marijos valandas, Rožinį, Dievo Gailestingumo vainikėlį. Vieną dieną skyrėme išpažintims, kurių metu vyko Švč. Sakramento adoracija. Verta paminėti, jog kiekvienais metais stengiuosi vis daugiau dėmesio skirti tylai. Ypatingai tuomet, kai pirmąsias dienas einame apsupti gamtos. Žmonės liudija, kad toks buvimas tyloje yra labai vaisingas, tačiau nelengvas. Pastebiu, kad kuo jaunesnis žmogus, tuo jam yra sunkiau išlaikyti tylą.
Kodėl yra svarbi tyla?
To moko mūsų patirtis, bet kartu ir Bažnyčia. Ji, būdama gyva ir veikli, yra klausanti ir skelbianti. Jei nėra vieno iš šių elementų, pusiausvyra susvyruoja ir tada ne tik Bažnyčia, bet ir žmogus sunegaluoja. Taip yra sukurta ir čia nereikia tikėjimo.
Gyvybė motinos įsčiose vystosi tyloje, augalai auga be jokios muzikos, bet žydi gražiausiai. Mane visą laiką stebina, kad tokie gražūs dalykai bręsta, auga, vystosi tyloje. Tada tu tik ateini ir sakai: kaip gražu.
Tikriausiai tyloje galime geriausiai girdėti Dievo balsą? Kaip žinoti, kad tyloje girdi Dievo, o ne savo balsą?
Manau, tyla – tai vienas iš svarbiausių dalykų santykiui su Dievu. Mes linkę remtis kitais, klausti kitų, o, man atrodo, dvasiniame gyvenime svarbu kalbėti ir klausytis pačiam. Dievas nori kalbėti asmeniškai. O kaip atskirti, ar tai Dievo balsas? Iš vaisių. Tyloje gimsta sprendimai, mintys, įkvėpimai, o Dievo atėjimas į tai dažniausiai atneša ramybę ir paguodą. Taip pat svarbu mėginti – jeigu nemėginsi, niekada nesuprasi, ar tai Dievo balsas, ar ne.
Keliaudami dažnai kažką aplankome: objektus, žmones, kurie vienaip ar kitaip prisiliečia prie mūsų tikėjimo kelionės. Ką keliaudami aplankėte? Gal teko sutikti ką nors, ko nesitikėjote?
Aš stengdavausi ne tik ilsėtis, kai tam buvo skirtas laikas, bet ir šiek tiek pakalbinti dalyvius. Jie trokšta dalytis ir laukia, kol kas nors juos pakalbins. Jie patys neišdrįsta to padaryti. Mane visuomet sutvirtina ir stebina jų liudijimai, kaip jie viską, kas vyksta nuostabaus jų gyvenime, priskiria Dievuo veikimui. Jie turi tokį vaikišką pasitikėjimą, kurio aš iš jų mokausi. Išklausau, šypsausi ir galvoju: duok, Dieve, man irgi tokį vaiko pasitikėjimą – ne naivų ir infantilų, bet sklindantį iš širdies. Kartu iš sutiktų žmonių mokausi svetingumo, kaip reikia su didžiausia meile patarnauti kitam ir likti kartu. Svetingumas man yra viena iš gražiausių savybių, kuri krikščionybėje yra šiek tiek prigesusi.
Šiame žygyje buvo nuovargio ir kantrybės išmėginimų, ypač sunkesniais momentais. Kaip jaunam žmogui nepasiduoti neigiamoms emocijoms ir išlaikyti pagarbų santykį su artimu? Kaip sunkiu momentu nepamesti savo vertybių bei pasirinkimų?
Tiesiog jauniems žmonėms reikia būti kartu: bendrauti, melstis. Mano tikėjimo kelionėje toks būdas mane sustiprino, gelbėjo ir atvedė prie pašaukimo į kunigystę. Todėl linkiu jauniems žmonėms neiti pavieniui. Apie tai kalba popiežius, taip pat vis daugiau vyskupų, nes eiti pavieniui – tai pralošti labai daug.
Šiame žygyje daugiausiai dalyvavo tie, kurie buvo asmeniškai pakviesti. Kiekvienas iš mūsų esame pakviestas eiti į žygį su Kristumi. Ką daryti, jeigu žmogus negirdi arba nenori girdėti to kvietimo?
Mes meldžiamės už tuos, kurie ieško. Šiomis dienomis turėjau daug interviu, kuriuose užduodavo klausimą: „Kodėl šiandien jauni žmonės netiki“? Sakau, kad ne jauni žmonės netiki, bet suaugę žmonės nemoka atsakyti rimtai į jų klausimus. Jie kelia rimtus klausimus, bet neranda rimtų atsakymų. Tie, kurie vadina save tikinčiais, turėtų ne atsipalaiduoti, bet gilintis į Bažnyčios mokymą, juo gyventi, o ne tik kartą per savaitę pasiklausyti pamokslo. Mes, kunigai, turime nuolatos mokytis ir eiti kartu su Bažnyčios mokymu, tačiau ir suaugę žmonės turi tai daryti, o ne vadinti jaunus žmones netikinčiais.
Tai galima teigti, kad svarbu būti su jaunu žmogumi?
Tikrai taip. Būti ir dalytis tuo, ką pats tiki. Jie labai greitai užuodžia melą. Jeigu tik viena kalbi, o kita darai, jie labai greitai atsitraukia. Jie širdimi jaučia, kur yra teisinga ir tikra, o kur – blefas.
Esate vyskupo paskirtas į Dievo Gailestingumo šventovę vicerektoriaus pareigomis, tačiau prieš tai kelis metus darbavotės seminarijos propedeutinio kurso vadovu. Propedeutinis kursas – juk tai savotiška žygio pradžia kunigystės link? Troškimas liudyti gali išaugti į norą tapti kunigu. Ką daryti, jeigu žmogus pajaučia norą žengti kunigystės keliu, bet bijo, abejoja? Iš kur gauti drąsos pradėti tokią gyvenimo kelionę?
Atsakysiu su humoru. Vienam kunigui iš savo pirmųjų pokalbių pasakiau, kad noriu stoti į seminariją, bet bijau. Tai jis man atsakė: „tu esi nereikalingas“. Tiesiog. Tada mane supurtė jo atsakymas. Jis buvo visiškai nelauktas, nes tikėjausi, kad mane pradės drąsinti, įkalbinėti. Tačiau jis pasakė, kad Bažnyčiai reikalingi drąsūs žmonės ir drąsūs kunigai, todėl pasiūlė pasirinkti kitą pašaukimą. Tai mane labai giliai motyvavo. Dar kartą iškėliau sau klausimą – ar tikrai tas kvietimas, kurį jaučiu širdyje, yra tikras? Vėliau per dvasinius pokalbius jau kalbėdavau nebe apie baimes, bet apie dvasinio gyvenimo pagrindus, kad galėčiau sustiprinti savo ryšį su Jėzumi. Todėl palinkėčiau su baimėmis ir abejonėmis eiti į maldą, klausti Jėzaus, bet apsisprendimas turi ateiti su didžiausia ramybe ir laisve.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aistė Karpytė
