Nekaltai Pradėtosios M. Marijos oblatai atsiprašė Kanados pirmųjų tautų 1991 m.
Jis susijęs su 19 amžiuje Kanados vyriausybės įsteigtomis, bet įvairių krikščioniškų Bažnyčių, tad ir Katalikų Bažnyčios bei katalikų vienuolijų, administruotomis internatinėmis mokyklomis: dalis Kanados indėnų tautų, gyvenusių klajokliškai, vaikų buvo atskirta nuo šeimų, apgyvendinta internatinėse mokyklose ir ugdyta pagal vakarietiškos civilizacijos standartus, paniekinamai atmetant indėnų kultūrą ir išmintį.
19-ojo amžiaus viduryje į Kanadą atvykę Nekaltai Pradėtosios M. Marijos oblatai savo atsiprašymą paskelbė 1991 m. liepos 24 dieną, kai buvo rengiamasi paminėti 500 metų europiečių išsilaipinimo Amerikoje sukaktį.
„Rengiantis plačiai paminėti šį įvykį, Kanados oblatai norėtų savo atsiprašymu parodyti solidarumą dideliam skaičiui Kanados čiabuvių, kurių istorija buvo skaudžiai paliesta šio įvykio. 20-ojo amžiaus antros pusės antropologinės ir sociologinės įžvalgos parodė, koks gilus, nekritiškas ir žalingas buvo naivus krikščioniškos Europos kultūrinis, etninis, lingvistinis ir religinis viršenybės kompleksas, kai jos tautos susitiko ir pradėjo sąveikauti su Šiaurės Amerikos čiabuviais. Be to, nauja kritika indėnų internatinių mokyklų atžvilgiu ir fizinio bei seksualinio piktnaudžiavimo šiose mokyklose išaiškėjimas pagrindžia atsiprašymo poreikį“, – prieš 31 metus rašė Kanados oblatai.
Pasak jų, pirmieji Kanados gyventojai ir panašios grupės jaučia gijimo poreikį, kad galėtų prasidėti nauja ir tikru bendradarbiavimu pasižyminti istorijos fazė. O gijimas negali prasidėti tol, kol nebus atsakyta į kai kuriuos sudėtingus, ilgai gyvuojančius ir gilius klausimus.
„Tokiame kontekste ir su atnaujintu pasiryžimu solidariai su pirmaisiais krašto gyventojais kartu siekti teisingumo mes, Kanados oblatai, atsiprašome:
už savo vaidmenį kultūriniame, etniniame, kalbiniame ir religiniame imperializme, kuris buvo europiečių mentaliteto dalis, kai jie pirmą kartą sutiko vietinius gyventojus, ir kuris padarė įtaką tam, kaip civilinė valdžia ir Bažnyčios elgėsi su pirmaisiais Kanados gyventojais. Mes naiviai atstovavome šiam mentalitetui ir, kaip rodo faktai, dažnai turėjome lemiamą vaidmenį jo įgyvendinime. Pripažįstame, kad šis mentalitetas nuo pat pradžių ir visą laiką kėlė grėsmę vietos tautų kultūrinėms, kalbinėms, religinėms tradicijoms“, – rašoma oblatų kreipimesi, kuriame priduriama, kad daug šiuolaikinių problemų, socialinių blogių, psichologinių trūkumų tarp Kanados čiabuvių yra sisteminio imperializmo pasekmė. Kiekviena tauta susirgtų tokiomis socialinėmis ligomis, jei iš jos atimtume tradicijas ir savigarbą. Kanados oblatai nuoširdžiai atsiprašė ir už vaidmenį kultūrinį paveldą atimančios sistemos kūrime ir išlaikyme. Daug garbingų ir sakralių tradicijų buvo atmestos kaip prietaringos, pagoniškos, nors iš tiesų vadovautasi tik kolonializmo ir europietiško viršenybės komplekso padiktuotu aklumu ir nepagarba.
Atskirai ir ypatingai Kanados oblatai atsiprašė už vaidmenį vadovaujant internatinėms mokykloms ir net už pačią jų egzistenciją. Jų visai neturėjo būti. Jos buvo steigiamos vadovaujantis prielaida, kad europietiškos kalbos, tradicijos ir religinės praktikos yra viršesnės už vietos žmonių kalbas, tradicijas ir įsitikinimus, ir tuo pagrindu vaikai buvo atimami iš jų prigimtinių bendruomenių, buvo pažeidinėjamas pamatinis ryšys, kuris sieja šeimos narius. Internatinės mokyklos buvo asimiliavimo projektas. „Mes atlikome svarbų vaidmenį įgyvendinat šį sumanymą. Už tai nuoširdžiai atsiprašome“, – tęsė Kanados oblatai 1991 metų kreipimesi.
Jie taip pat atsiprašė už visus mokyklose buvusius fizinės ir seksualinės prievartos atvejus. Tiesa, tokių piktnaudžiavimų problema buvo platesnė už internatinių mokyklų buvimą. Tačiau tai niekaip nepateisina piktnaudžiavimo atvejų jose. „Norime viešai pareikšti, kad šie atvejai buvo neatleistini, netoleruotini ir pačiu nepateisinamiausiu būdu pamynė pasitikėjimą. Mes nuoširdžiai ir labai konkrečiai atsiprašome kiekvienos piktnaudžiavimą patyrusios aukos ir prašome padėti surasti priemones, kurios leistų gyti“, – rašė Kanados oblatai.
Vis dėlto, pasak Kanados oblatų, nesiekdami pasiteisinti, racionalizuoti ar kitu būdu sumenkinti atsiprašymo turinį ar paneigti klaidas, jie nori paminėti daugelio vyrų ir moterų, baltaodžių ir čiabuvių, nuoširdų ir herojišką atsidavimą. Praeities vertinimas iš dabarties pozicijų yra negailestingas. Šiandien suprantame, kad K. Kolumbui ir kitiems atvykėliams, pačiai Vakarų civilizacijai dėl naivaus viršenybės komplekso trūko sugebėjimo pagarbiai vertinti ir pripažinti tai, ką jie sutiko ir pamatė Amerikoje. Kita vertus, tūkstančiai žmonių nuoširdžiai, visomis jėgomis ir geriausiu būdu stengėsi tarnauti Dievui ir pirmiesiems Kanados gyventojams. Dar kartą – reikia pripažinti klaidas ir nesumenkinti jų nepagarbos gestų ir žalos, kurią jie padarė vietos gyventojams ir jų kultūrai dėl savo naivaus kalbinio, kultūrinio ir religinio viršenybės komplekso. Bet taip pat reikia pasakyti, kad jų intencijos buvo geros ir kad daug jų poelgių buvo geri. Per 150 oblatų buvimo Kanadoje metų būta ir daug indėnų labui pasišventusių misionierių.
Suprasdami šiuos įvairius aspektus, Kanados oblatai nori eiti atsivertimo keliu, kad atrastų naują santykių su Kanados pirmosiomis tautomis būdą, pagarbų ir abipusišką, ir nekartotų praeities klaidų. Jie taip pat įsipareigojo pateikti visus turimus dokumentus apie internatines mokyklas, pasmerkti visas imperializmo formas, pripažinti indėnų prigimtines teises. Prieš 31 metus paskelbtas Nekaltai Pradėtosios M. Marijos oblatų kreipimasis ir atsiprašymas yra vienas iš pirmųjų – dabar jų jau daug – dokumentų, kurie išpureno ir parengė dirvą dabartinei popiežiaus Pranciškaus atgailos piligrimystei Kanadoje. (RK / Vatican News)
