S. Ševčukas: atgaila ir dorybių lavinimas sugrąžins laisvę
„Ukrainoje liejasi kraujas“, – sakė arkivyskupas 134-osios dienos žinioje, primindamas, kad vėl žalojami miestai, kurie kentėjo 2014 metais: Slavianskas, Krematorskas, Bachmutas. Dar kartą raketomis smogta Charkivui. Tyčia sunaikinti sandėliai Odesos regione, kuriuose buvo laikomi grūdai, galintys pamaitinti milijonus.
Dvasinė kova su blogiu yra kova už laisvę. Kas kartą, kai kovojame su blogiu, kovojame už laisvę, nes blogis visada pavergia. Šioje kovoje niekada neturime pasiduoti, net tada, kai, rodos, blogis mus nugalėjo: ir tada galime suvokti savo nuodėmingą būseną ir silpnumą, priešintis blogiui ir išgyvendinti jį iš savo gyvenimo. Šie trys dalykai yra ne kas kita, kaip atgaila. O atgaila yra ne kas kita, kaip išlaisvinimas. Kaip ukrainiečių kariai išlaisvina miestus ir kaimus, sugrąžina taiką, taip atgailaujantis žmogus išsilaisvina iš piktosios dvasios, žmonijos priešo, valdžios.
Didysis arkivyskupas priminė tądien Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios minėtą Šv. Jono Krikštytojo, mokusio, kaip per atgailą, jei norime, galime būti Dievo malone išvaduoti iš nuodėmės, šventę. Peremyšlyje susirinkę graikų katalikų ganytojai meldžia Šventosios Dvasios ir Šv. Jono Krikštytojo užtarimo, kad, kaip pastarasis, taptų balsu, kuris neša išlaisvinantį, gydantį ir guodžiantį Dievo žodį.
135-ają Rusijos invazijos Ukrainoje dieną S. Ševčukas vardijo žiaurias atakas, kurios užmušė ir sužalojo daug žmonių. Ukraina laikosi, kovoja, meldžiasi. Greta ginkluoto karo vyksta ir dvasinė kova su blogiu žmonių širdyse. Jei blogis ir nuodėmė sugriauna žmogaus valią, jausmus, protą, vidinį pasaulį, tai atgaila yra kelias į laisvę.
Pasak didžiojo arkivyskupo, svarstydamas apie dvasinę kovą su blogiu ateinančių dienų vaizdo žiniose jis kalbės apie aštuonias didžiąsias nuodėmes ir apie joms priešingas dorybes, mąstymo ir elgesio nuostatas, kurios padeda atsispirti mums varginančioms silpnybėms ir jų išvengti. Nuodėmė iškraipo mūsų dvasinę laikyseną, tad reikia dvasinės gimnastikos, kad ši laikysena vėl taptų teisinga.
„Šiandien norėčiau kartu su jumis apmąstyti pirmąją iš didžiųjų nuodėmių, kuri vadinasi rajumas, o šiai nuodėmei priešinga dorybė, išlaisvinanti mus iš šio geismo, yra saikingumas, visų pirma valgant“, – sakė graikų katalikų ganytojas. Kad gyventume ir egzistuotume šiame pasaulyje, mums kasdien reikia maisto ir vandens. Tačiau apsirijimo nuodėmė iškraipo ar net sulaužo šį natūralų poreikį dviem būdais. Pirma, tai maisto rijimas neribotais kiekiais. Kad ir kiek žmogus suvalgytų, kad ir kiek išgertų, jam niekada negana, jis jaučia nepasotinamą geismą. Bažnyčios tėvai sako, kad kartais velnias atima iš žmogaus sotumo jausmą. Kitas apsirijimo nuodėmės aspektas: valgymas tik dėl malonumo troškimo, kurio niekaip nesugebama pasotinti.
Susivaldymą ir laisvę nuo apsirijimo nuodėmės žmogui sugrąžina saikingumo dorybė, o vienas iš pagrindinių būdų ją ugdyti, suvaldyti rajumo geismą ir aistrą yra pasninkas, pažymėjo S. Ševčukas, primindamas vadinamąjį Petro pasninką – pasirengimą apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmei.
Saikingumo dorybės įgijimas reikalauja laiko ir pastangų. Pasninką galima lyginti su mokymusi teisingai vairuoti, padedant geram instruktoriui. Reikia praktikos, kad automobilis pradėtų mūsų klausyti. O, kol neišmokstame gerai vairuoti, rizikuojame nuvažiuoti nuo kelio ar sukelti avariją.
„Šiandien prašome Viešpatį Dievą išmokyti mus nugalėti ir įveikti blogį. Kai žmogus moka suvaldyti savo pagrindinius poreikius, kai suvaldo netvarkingą potraukį maistui ir gėrimui, jis gali įveikti daug kitų nuodėmių, kurios gimsta iš apsirijimo nuodėmės, – sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas ir pridūrė: – Šiandien norėčiau paraginti visus ypač melstis ir pasninkauti už dingusius be žinios ukrainiečius, brolius ir seseris, civilius ir karius. Artimųjų, gavusių žinią, kad dingo jų sūnus ar dukra, gyvenimas virsta pragaru žemėje. Kaip baisu nežinoti, ar tavo sūnus, dukra, vyras, žmona gyvi ar ne, nežinoti, kaip už juos melstis, neturėti jokios patikimos informacijos apie tai, kur jie ir kaip jiems padėti. Šiandien, prašau, paaukokime savo pasninką ir maldą už tuos, kurie laikomi dingusiais be žinios, už tuos, kurie neturi ko valgyti ir gerti, už tuos, kuriuos priešas laiko koncentracijos – vadinamosiose filtravimo – stovyklose, už tuos, kurių likimas iš tiesų yra tik Dievo rankose.“ (RK / Vatican News)
