S. Ševčukas: melskimės už brolius ir seseris okupuotose teritorijose galingiausia malda
„Šiandien norėčiau pakviesti jus pamąstyti apie dvi pagrindines krikščioniškos maldos rūšis“, – sakė Ukrainos graikų katalikų ganytojas. Pasak jo, tai bendra liturginė malda, apie kurią Viešpats yra pasakęs, kad kur du ar trys susirinks jo vardu, ten bus ir jis. Antra, tai asmeninė malda, kai per Sūnų ir Šventosios Dvasios galia bendraujame su savo dangiškuoju Tėvu.
Kodėl liturginė bendruomeninė malda tokia svarbi? Kodėl svarbu dalyvauti Dieviškojoje liturgijoje (taip rytų tradicijoje vadinama Mišių auka – red.), ypač sekmadieniais ir švenčių dienomis?
Pasak S. Ševčuko, Dieviškoji liturgija yra galingiausia maldos rūšis. Net jei dieną ir naktį intensyviai, bet pavieniui melstumėmės savo namuose, bažnyčiose, aikštėse, gatvėse ar kitose vietose, nesugebėtume sukurti tokios galingos maldos, kokia yra Dieviškoji liturgija. Žodis „liturgija“ reiškia bendrą, viešą darbą. Ji vadinama Dieviškąja, nes tuo metu meldžiasi ne vien žmonės, bet ir Viešpats. Dieviškoji liturgija yra jo darbas: jis meldžiasi mumyse, su mumis ir už mus, dovanoja ir tęsia išganymo darbą. O mes meldžiamės kaip išganymo dovanos ir darbo dalininkai. Kiekvieną kartą, kai priimame Komuniją, mūsų Išganytojo Kūną ir Kraują, tampame amžinojo gyvenimo dalininkais. Be galo svarbu suprasti Kristaus aukos, nekruvinu būdu aukojamos liturgijoje, vertę. Todėl Dieviškoji liturgija yra galingiausia malda, kurią Bažnyčia gali kalbėti su savo Gelbėtoju.
Pasak Ukrainos graikų katalikų didžiojo arkivyskupo S. Ševčuko, reikia siekti tapti eucharistinės maldos bendruomenės nariu, kad ir karo metu jaustume, kad Gelbėtojas yra šalia, su mumis. Jis aukojasi už mus, kad ir mes galėtume aukotis vardan savo bendruomenės, tautos, Bažnyčios, tėvynės ir kasdien įgyvendinti asmeninę krikščioniško gyvenimo liturgiją. „Skubėkite sudalyvauti Dieviškojoje liturgijoje“, – sakė S. Ševčukas tiems, kurie ieško galingiausios maldos.
„Šiandien norėčiau paprašyti, kad savo maldose visi kartu prisimintume mūsų brolius ir seseris okupuotose teritorijose“, – pridūrė ukrainiečių ganytojas. Išvijus rusų karius iš kai kurių okupuotų teritorijų, išaiškėjo siaubingi karo nusikaltimai. Visi girdėjo apie Bučą, Borodianką ar Irpinę, nes šios vietovės yra arti Kyjivo ir jose padaryti nusikaltimai atsiskleidė greitai. Tačiau bendrų kapaviečių, tarsi žaizdų Ukrainos žemėse, yra visur, kur tik įžengė okupanto koja.
„Net ir dabar, kai mes, krikščionys, norime melstis už juos šiuo galingiausiu būdu – Dieviškojoje liturgijoje – mūsų broliai ir seserys okupuotose teritorijose yra kankinami, žudomi, ten kasamos naujos masinės kapavietės, vykdomi siaubingi karo nusikaltimai prieš žmoniją. Kasdien savo maldose prisiminkime tuos, kurie gali pasikliauti tik Dievo meile ir yra bejėgiai prieš žudiko okupanto ranką. Prisimename savo brolius ir seseris iš Chersono srities, Zaporižės, Donecko, Luhansko, okupuotos Charkivo srities dalies, prisimename savo brolius ir seseris iš Krymo. Tegul Viešpats Dievas gelbsti juos ten, kur mes, žmonės, negalime pasiekti ir krikščioniškai jiems patarnauti“, – 146-ąją Rusijos karo prieš Ukrainą dienos vaizdo žinioje kalbėjo didysis arkivyskupas S. Ševčukas.
„Dieve, laimink Ukrainą. Dieve, laimink savo vaikus, ypač tuos, kurie dabar kenčia labiausiai. Dieve, tu šiandien kenti Ukrainos kūne. Leisk mums atpažinti tave, kenčiantį okupuotose teritorijose. Tegul pasaulis išgirsta tavo Kūno – tavo Bažnyčios – balsą, kad sustabdytų šį beprasmišką ir šventvagišką karą, kad priešas paliktų mūsų žemę, o tie, kurie šiandien yra jo gniaužtuose, atgautų laisvės dovaną“, – meldė Ukrainos ganytojas. (RK / Vatican News)
