S. Ševčukas: kitas – ne mano geismo priemonė, o aš – ne savo turto vergas
Didysis arkivyskupas paminėjo raketų smūgį į civilių namus Časiv Jare, pražudžiusį nežinia kiek gyvybių: jau žinoma apie keliolika žuvusių, o kiti liko po griuvėsiais. Pasak jo, priešas tyčia atakuoja naktį, kad ramiai miegantys žmonės negalėtų išsprūsti iš mirties gniaužtų. Panašias žinias jau girdėjome daug kartų, bet, pasak ganytojo, tegu mūsų širdį jaudina karo aukų skausmas ir kančia, nes juk užuojauta iš tiesų mus daro žmonėmis ir krikščionimis.
Jis kalbėjo apie paleistuvavimo nuodėmę ir ją gydančią skaistumo dorybę. Dievas sukūrė žmogų meilei, suteikė jam meilės pašaukimą ir visas tam reikalingas galias: protines, psichines, fizines – lytinis potraukis yra to dalis. Ir kai žmogus myli, jis gaivina viską aplinkui ir taip pat dalyvauja naujos žmogiškos gyvybės sukūrimo slėpinyje.
Paleistuvavimo nuodėmės esmė yra ta, kad ji iškraipo žmogaus turimą dovaną mylėti kitą ir būti mylimu, nes viską redukuoja tik į netvarkingą seksualinio malonumo ieškojimą. Kitas žmogus nebėra tas, kurį galima ir reikia mylėti, bet tik geismo objektas ir įrankis, o kartais perkama ir parduodama prekė. Ši nuodėmė naikina žmogaus sugebėjimą mylėti, paversdama jį giliai nelaimingu savo geidulingumo vergu. Todėl skaistumas ir tyrumas padeda išsaugoti pašaukimą mylėti, savo ir kitų žmonių orumą.
„Šiandien noriu pakviesti jus visus ypatingai maldai už mūsų jaunimą, nes būtent ant mūsų jaunimo pečių gula pagrindinė šio karo našta. Mūsų tautos gėlė miršta fronte, o dešimtys ir šimtai tūkstančių vaikų nesijaučia mylimi iki galo, nejaučia meilės, kuri yra būtina sąlyga jų vystymuisi, brendimui, jų, kaip žmonių, formavimuisi. Melskimės šiandien už mūsų jaunimą, apgaubkime savo maldos meile visus tuos, kurie šiandien kenčia šio baisaus karo neapykantos jūroje“, – kvietė didysis arkivyskupas S. Ševčukas.
137 karo dieną jis priminė kitą dvasinės kovos su blogiu ir piktąja dvasia dėsnį, apie kurį kalba Bažnyčios dvasinė išmintis – sunki godumo nuodėmė nugalima veltumu, mokėjimu aukoti.
Godumo nuodėmė yra nepasotinama aistra materialinėms gėrybėms ir pinigams. Ji iškreipia mūsų troškimą gyventi amžinai ir būti amžinai laimingiems, kurį gali išpildyti tik Dievas. Tačiau godus žmogus garbina ne Dievą, o žemiškas gėrybes, kurių kaupimas jam tampa pagrindiniu tikslu. Reikia pažymėti, kad materialinės gėrybės nėra blogis, bet nenumaldomas jų troškimas ir piktnaudžiavimas jomis, kaip ir klaidinga viltis, kad tai kelias į trokštamą laimę. Šv. Jonas Auksaburnis yra pastebėjęs, kad godus, pinigus mėgstantis žmogus tam tikra prasme niekada nebus turtingas: kad ir kiek jų turėtų, jis jaus, kad jam jų trūksta. Godus žmogus yra pavergtas savo paties turto. Iš tiesų turtingas yra tas, kuris moka ne vien kaupti, bet ir dovanoti, aukoti, šelpti. Toks žmogus valdo savo turtą, o ne turtas jį. Ir toks žmogus žino, kad meilė, meilė artimui yra brangiausias iš visų turtų.
„Šiandien norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti visiems aukotojams, kurie šiuo sunkiu metu remia Ukrainos žmones. Tiems, kurie per žemiškųjų gėrybių administravimą ir ištiestą ranką vargstantiems ir kenčiantiems dėl karo Ukrainoje iš tiesų parodė, kad yra turtingi. Dieve, padaugink mūsų tikrąjį turtą – meilę artimui ir labdaringumą. Dieve, tegul niekada netrūksta geradario rankos, nes tokią ranką pripildo pats Viešpats. Dieve, savo gailestingumu gelbėk Ukrainą nuo karo nelaimės. Dieve, laimink Ukrainos žemės vaikus“, – meldė S. Ševčukas. (RK / Vatican News)
