S. Ševčukas: pataikavimas ne nuramina blogio apetitą, bet jį didina

132-osios Rusijos pradėto karo dienos vaizdo žinioje didysis arkivyskupas kalbėjo apie penktąjį ir paskutinįjį, pagal šv. Joną Damaskietį, dvasinės kovos su blogiu etapą. Ankstesnėse žiniose jis pabrėžė, kad karas Ukrainoje kariaujamas ne tik puolamose teritorijose, bet ir žmonių vidiniame pasaulyje. 

Penktasis kovos su blogiu etapas prasideda, kai blogis žingsnis po žingsnio ar vienu metu laimi pirmuosius keturis etapus: įsiūlo blogą mintį, verčia apie ją pradėti svarstyti ir padaryti sava, pasiduoti blogiui ir nusidėti, galiausiai pritarti jam savo valia. Šios dvasinės kovos etapus didysis arkivyskupas palygino su kova prie miesto: iš pradžių ji vyksta apylinkėse, po to priartėja prie miesto, galiausia persikelia į jo gatves. O penktajame dvasinės kovos etape žmogaus vidinį pasaulį galima palyginti su jau sugriautu miestu. Sunki nuodėmė sugriauna jo protą, valią ir jausmus. Tada liekame ir gyvename vadinamojoje nuodėmės būsenoje, kuri atsispindi mūsų veiksmuose. Rytų dvasingumo tradicijoje šis etapas dar vadinamas kančia.

Ši kančia – tai žmogaus pavergimo būsena, atsiradusi dėl nuodėmingo veiksmo. Mus visus sukrečia filmuota medžiaga apie sudegintus ir sugriautus, vaiduokliais virstančius Ukrainos miestus ar kaimus. Sudeginto, sugriauto Mariupolio vaizdai nepaliko abejingų. Štai kaip atrodo žmogaus siela, jo protas, valia, jausmai, širdis, kai juos nusiaubia ugninis sunkios nuodėmės tornadas. 

Nuodėmės sukeltas kentėjimas sutrikdo visas mūsų sielos galias. Mūsų protas aptemsta ir nepajėgia iki galo atskirti, kas gera, o kas bloga. Mūsų valia jaučia nuolatinį potraukį blogiui, kuris gali būti toks stiprus, kad žmogus praranda galią pasipriešinti, tampa priklausomas nuo blogio, tampa vergu. Kartais tai panašu į užkratą po vabzdžio įkandimo: mums niežti, todėl draskome žaizdą, kuri nuo to dar labiau niežti, kol kyla visam kūnui kenkiantis uždegimas. Taip atsitinka ir su žmogumi, kuris pavergtas savo aistrų ir nuodėmių: jo protas sako vienaip, bet jis elgiasi kitaip, pataikauja savo aistroms ir dar labiau jas dirgina. Toks žmogus nepraranda Dievo atvaizdo savyje, bet praranda panašumą į jį. Jam labai reikia gelbstinčios ir gydančios, sugriautą žmogaus širdį atstatančios Dievo malonės. Tai, pasak S. Ševčuko, bus jo ateinančių dienų mąstymų tema. 

132-osios dienos vaizdo žinioje jis pakvietė ypač melstis už žmones, kurie liko okupuotose teritorijose, yra žeminami, apvagiami, deportuojami. Jis taip pat prašė melstis už ūkininkus, kurie pradeda rengtis žieminių javų derliaus nuėmimui. Priešas sugalvos, kaip smogti, kad nebūtų ukrainietiškos duonos. „Meldžiamės už mūsų žemdirbius, kad jie galėtų nuimti Dievo duotą derlių net ir šiais karo metais, pamaitinti alkstančius ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje“, – sakė S. Ševčukas. 

133-osios karo dienos vaizdo žinioje graikų katalikų ukrainiečių ganytojas pažymėjo, kad paskutiniosios 24 valandos buvo labai sunkios, yra daug žuvusių, raketų smūgiais atakuoti fronto kaimynystėje esantys ir tolimesni miestai.  

„Tačiau Ukraina laikosi tvirtai. Ukraina kovoja. Ukraina kovoja už savo laisvę. Bet kas yra laisvė? Iš tikrųjų, kokia yra mūsų kovos prasmė?“, – klausė S. Ševčukas. Pasak jo, šie klausimai svarbūs kiekvieno krikščionio dvasinėje kovoje su blogiu ir piktąja dvasia. Kai kalbame apie laisvę, tai labiau ne rinkimasis tarp to, kas bloga ar gera, o gebėjimas dauginti gėrį, kurį Dievas atidavė į žmogaus rankas. Todėl reikia dirbti su savimi ir įgyti dorybių, kurios leidžia sumaniai dauginti gera.

Krikščioniškoji asketinė kova yra kova už laisvę, už laisvę rinktis gėrį, už laisvę nuo blogio vergijos. Ir, į ją patekus, yra įmanoma iš jos išsivaduoti. Tam reikia, kaip mokė Bažnyčios tėvai, trijų dalykų: suvokti savo nuodėmingą būseną, jai priešintis ir nesitaikstyti su ja, priešingai manymui, kad tikroji laisvė yra neatsiejama nuo mūsų aistrų ir geismų. Ir blogiausia, ką į nuodėmės vergiją pakliuvusiam žmogui galime pasakyti, yra tai, kad jis toks gimė, toks yra. Tai būtų tarsi teisės gyventi pagal blogio valią pripažinimas, virstantis ir dirbtinėmis teisėmis gyventi pagal įnorius, kurie galiausiai veda į mirtį, kaip ir pataikavimas tokiems įnoriams ir tokioms teisėms. 

Tą regime nuolaidžiavimo užpuolikui, kuris kalba apie savo geopolitinius interesus vienoje ar kitoje pasaulio šalyje, kai kurių šalių politikoje ir naiviame manyme, kad, kai šis užpuolikas gaus tai, ko nori, jo įnoriai, aistros nurims. 

„Priešingai, jie dar labiau sustiprės! Šiandien matome, kaip Rusijos agresorius negailestingai pardavinėja Ukrainą ir net jos grūdus tarptautinėse rinkose, – sakė S. Ševčukas ir tęsė: – Šiandien raginame visą pasaulį stoti į kovą už tikrąją laisvę. Ginti tikrą laisvę, kuri yra šiuolaikinio žmogaus gebėjimas daryti gera.“

„Turime priešintis bet kokiam pataikavimui žmogiškajam godumui, nesvarbu, ar tai būtų pavienio žmogaus godumas, ar ištisų imperijų, tautų ir politikų nuodėmingas godumas. Dieve, tu esi laisvės Dievas. Palaimink mus visus, išvaduok iš blogio rankų. Suteik mums savo malonę, stiprybės suvokti savo nuodėmės būseną, priešintis jai, niekada su ja nesusitaikyti“, – meldė S. Ševčukas, melsdamas ir išlaisvinimo nuo tos naujos vergijos, kurią bando primesti agresorius. (RK / Vatican News)