Pirmą kartą vyko „Namų Bažnyčios“ rekolekcijos lietuvių kalba
Pirmoji šeima – Božena ir Kšištofas Petraškevičiai, kurie nuo 2021 metų yra atsakingi už „Namų Bažnyčios“ judėjimą Lietuvoje. Antroji šeima – Julija ir Alfredas Lukaševičiai, kurie, grįžę iš rekolekcijų, dalijosi, kad tai buvo laikas, per kurį jie augo patys, labiau pažino bendruomenę bei suprato, kad šeimoje reikia tiesiog būti tinkamu vyru, žmona, mama, tėčiu, bet nemėginti perkeisti kito pagal save.
Internete tikrai galima rasti informacijos apie „Namų Bažnyčią“, tačiau, kai apie ją pasakoja žmonės, kurie yra tai įsitraukę ir žino, kokia tai vieta, ką joje galima veikti, kokie jos yra tikslai, galima labiau pamatyti, kuo gyvena pati bendruomenė. Norėčiau paklausti organizatorių – Boženos ir Kšištofo – kas gi yra toji „Namų Bažnyčia?
Božena: Tai bendruomenė, skirta šeimoms, prisijungusi prie kurios nors parapijos. Tai yra vieta, kur galima semtis žinių, tikėjimo praktikų, bendrystės, patarimų. Mokytis atrasti save kasdienybėje – kaip būti žmona, moterimi, mama ir kaip tavo sutuoktinis gali atrasti save – kaip vyras, tėvas. Šeimos susitinka kartą per mėnesį pasidalyti, kaip sekėsi gyventi Namų Bažnyčioje visą mėnesį bei vykdyti jos įsipareigojimus.
Kšištofas: „Namų Bažnyčios“ formacija padeda išmokti naudotis santuokos sakramento malonėmis. Santuokos sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, gaunami tarsi grūdas į mūsų gyvenimus. Juos gauname kaip malonę. Kiekvieną dieną eidami tikėjimo keliu, tą sakramentą išskleidžiame savo gyvenime ir taip kasdien patiriame santuokos sakramento malonę.
Božena: Atlikdami kasdieninius darbus savo šeimose, ieškodami vienybės su sutuoktiniu ir Dievu, stengiamės atrasti vienas kitą kasdienybėje. Einame kartu šventumo link.
O ką reiškia pirmojo laipsnio rekolekcijos?
Božena: „Namų Bažnyčia“ turi trijų laipsnių rekolekcijas. Tai savotiškos trys klasės, kurių negalima peršokti. Pirmojo laipsnio rekolekcijose atpažįstame Dievo meilę, susipažįstame su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Kalbame apie Dievo Gailestingumą, priimame Jėzų Kristų kaip mūsų Išganytoją ir Viešpatį. Išgyvename liturginius metus. Antro laipsnio rekolekcijose nagrinėjame Išėjimo knygą, kalbame apie išėjimą – kur esu nelaisvas, kur atitolęs nuo Dievo. Trečio laipsnio rekolekcijose atrandame Bažnyčią kaip bendruomenę.
„Namų Bažnyčia“ didelį dėmesį skiria sutuoktinių dvasingumui ugdyti. Kaip jums, Julija ir Alfredai, pavyko ugdyti savo dvasingumą rekolekcijų metu?
Alfredas: Stengėmės tai daryti labai savarankiškai, kadangi kiekvienas turime savo dvasingumo lygį. Noriu padėkoti organizatoriams, kad jie sukūrė labai geras rekolekcijų sąlygas, kad galėtume eiti dvasingumo, tikėjimo keliu. Grįžę iš rekolekcijų supratome, kad labai sunku tą daryti kasdienybėje, nes rekolekcijų metu organizatoriai pasirūpina smulkmenomis, jog mes niekieno netrukdomi galėtume dalyvauti programoje.
Julija: Rekolekcijų pradžioje daugiausiai dirbau su savimi, vėliau, rekolekcijų pabaigoje, pajaučiau didesnį supratimą – ką turėčiau daryti, keisti savo gyvenime.
Alfredas: Iš rekolekcijų išvažiavome su pagilintu tikėjimu, įsipareigojimu, ką mes galėtume daryti kitaip, – iki kitų rekolekcijų, kitos išpažinties.
O ką po rekolekcijų norite keisti savo gyvenime?
Julija: Save.
Alfredas: Savo dvasinį gyvenimą. Kiekvienas gyvename savo pasaulietinį gyvenimą, kur viskas yra sudėliota. Žvelgiant dvasiniu lygmeniu, esame pora, kuri dar tik stengiasi atrasti tikėjimą. Rekolekcijose gavome žinių, kaip melstis, kaip skaityti Šventąjį Raštą, kokios yra kataliko pareigos. Nors visa tai žinoma kiekvienam tikinčiam, bet per rekolekcijas kas nors paaiškina tokius paprastus dalykus: kaip aukojamos šv. Mišios, koks yra jų tikslas. Kokią dovaną galėtum per jas gauti, ko galėtum paprašyti.
Julija: Visko buvo tiek daug rekolekcijose: gyvenimo mokykla, konferencijos, darbas grupelėse, laikas susitikimui su Dievu, Mišios, Kryžiaus Kelias. Per šias rekolekcijas dalyviai buvo visiškai įtraukti: reikėjo skaitinį paskaityti, atnašas atnešti, giedoti, groti. Mūsų vaikas pirmą kartą patarnavo Bažnyčioje. Jam tai labai patiko.
Šiose rekolekcijose šeimos dalyvavo kartu su vaikais. Kokia programa buvo vaikams? Gal galėtumėte pasidalyti, kaip vaikams patiko šis gana netrumpas laikas kitoje aplinkoje?
Božena: Vaikų programa buvo tokia pati, kaip mūsų, tik pritaikyta vaikams. Visos užduotys buvo paremtos vaikų motorika, praktiniais užsiėmimais. Tai buvo pritaikyta jų supratimui, jų lygmeniui – vaikai galėjo visiškai įsitraukti.
Kšištofas: Svarbus momentas, kad per rekolekcijas kiekvieną dieną yra 4 valandos laisvo laiko, per kurį šeimos gali kur nors išvykti. Kartais išvykdavome visi kartu, bet būdavo dienų, kai šeimos išvykdavo kur nors individualiai. Šis laikas buvo svarbus net tik tuo, kad mama ir tėtis pabūtų su savo vaikais, bet kad šeima galėtų ieškoti Dievo veikimo aplinkoje, kurioje nevyko rekolekcijos.
Julija: Mūsų vyresnėlis, kuris nemėgsta savo darželio, per šias rekolekcijas buvo taip įsitraukęs, kad mes jo, kaip ir kitų savo vaikų, nematėme ir negirdėjome. Pietaudama kalbėjausi su vyru ir sakiau, kad aš pirmą kartą sėdžiu, valgau ir nematau savo vaikų – jie užsiėmę ir patys sau kažką daro. Kol mes mokėmės, vaikai buvo užimti ir prižiūrėti. Mūsų vaikai puikiai jautėsi, buvo atsipalaidavę. Po rekolekcijų grįžus namo, mums teko pasistengti, kad jie jaustųsi panašiai.
Šiose rekolekcijose dalyvavo šeimos, kurios yra priėmusios santuokos sakramentą. Kaip manote, ar skiriasi sutuoktinių sielovada nuo tų, kurie dar tik rengiasi santuokos sakramentui?
Julija: Manau, kad labai skiriasi. Čia tas pats, kaip mokyti auginti vaikus dar jų neturint. Tai praktiškai išgyvenamas dalykas.
Alfredas: Teoriškai turėtų būti tas pats, bet praktiškai – ne. Mes gal kaip pora iš pradžių nesupratome santuokos sakramento dovanos. Tačiau per rekolekcijas supranti, kad tai dovana.
Kšištofas: Iki santuokos yra tas įsimylėjimo laikotarpis, tačiau po santuokos įsimylėjimas ir susižavėjimas išblėsta ir atsiranda kasdienybė.
Božena: Iki „Namų Bažnyčios“ mes mėginome vienas kitą pakeisti, tačiau būdami „Namų Bažnyčioje“ stengiamės labiau pakeisti save – ką aš turiu savyje pakeisti, kad mano sutuoktiniui būtų su manimi lengviau. Visą darbą pradedi nuo savęs.
Penkiolika dienų gyvenote kaip bendruomenė, vienas kitą labiau pažinote, grupelėse dalijotės savo patirtimi. Kaip manote, kas padeda ugdyti tikėjimą šeimoje ir kodėl šeimai reikia bendruomenės? Kodėl negana būti patiems sau?
Božena: Bendruomenėje mes galime dalytis savo gyvenimu. Todėl, kalbėdami su kitomis šeimomis, dvasininkais, mes daugiau sužinome, daugiau gauname. Taip galime augti ir tobulėti.
Kšištofas: Bendruomenė padeda labiau išlaikyti savo vertybes, ypatingai auklėjant vaikus. Mes matome, kad mūsų vaikai auga saugioje aplinkoje, kur jie nebijo pasakyti, kad eina į Bažnyčią.
Julija: Kai tu esi vienas, tau atrodo, kad čia yra tik tavo rūpesčiai. Bet, kai ateini į bendruomenę ir dalijiesi savo rūpesčiais, supranti, kad mes visi vienaip ar kitaip išgyvename tą patį. Skirtumas tik – kaip tu tą išgyveni. Todėl tai yra gera proga pasisemti žinių iš kitų šeimų, ypač vyresnio amžiaus. Nesijauti toks vienišas ir kartu tarsi esi apsaugotas nuo klaidų darymo.
Matau, kad šiose rekolekcijose netrūko patirčių, kurios ypatingu būdu jus augino. Tikriausiai, kad per visą rekolekcijų laikotarpį buvo įvairių jausmų, emocijų. Kaip jautėtės prieš rekolekcijas, per jas ir po jų?
Božena: Prieš rekolekcijas buvo visko: baimės, nekantrumo, nepasitikėjimo, sąmyšio, bet atvažiavome ir pamatėme, kad komanda yra pasirengusi, o visi dalyviai, kurie užsirašė, – atvažiavo. Tuomet nusiraminome, nes matėme, kad tai Dievas surinko tas šeimas ir paruošė mums vietą. Atėjo ramybė ir džiaugsmas, kad šeimos gali ten būti. Po rekolekcijų pasidarė truputį liūdna, nes viskas baigėsi, tačiau kartu buvo ir džiaugsmo, kad nedingo troškimas tai daryti ir kitais metais. Buvo smagu matyti šeimų padėkas ir džiaugsmą. Kažkas šeimose pasikeitė ir jie pamatė Dievo veikimą žmonių gyvenime.
Kšištofas: Man visas laikotarpis buvo kaip amerikietiški kalneliai, nes reikėjo daug galvoti apie save ir savo vidų – ką reikia keisti. Tikrai buvo džiaugsmo – kad šeimos pasikeitė po rekolekcijų. Tai liudijo jų veidai, susibendravimas, geros emocijos.
Julija: Mes šių rekolekcijų laukėme. Mums tai buvo pirmos rekolekcijos, į kurias važiavome kaip didelė šeima. Rekolekcijų metu išgyvenome daug pokyčių. Nuo emocinio pakilimo, kad buvo smagu, iki nuovargio. Gilintis į save, savo vidų buvo gana sunku. Norėjosi poilsio, bet ne dėl intensyvios programos, o dėl vidinių dalykų. Antrąją savaitę, jau apsipratus su bendruomene, buvo galima eiti į gylį. Stiprinti tarpusavio ryšį vienas su kitu, Dievu ir bendruomene.
Alfredas: Šiais metais važiavome be lūkesčių, pasitikintys. Nors ir buvo tie amerikietiški kalneliai viduje, buvome šiose rekolekcijose pasitikėdami Dievu.
Patirtys, kurias aprašote, neatrodo lengvos, tačiau auginančios. Norėčiau paklausti, kokius esminius dalykus išsivežėte iš šių rekolekcijų? Koks supratimas ar dalykas labiausiai išliko jumyse?
Kšištofas: Tikėjime nėra rodiklio, kurį pasiekus galima sustoti. Reikalingas nuolatinis judėjimas, ėjimas į priekį. Daugiau mylėti, atleisti, aukotis, būti geru žmogumi ir tėvu.
Božena: Išsinešu tvirtą supratimą, kad Dievas papildo, ko trūksta mūsų tarnystėje, kasdienybėje. Reiškia – jis tai papildo ir mūsų santuokoje. Kur aš negaliu ko nors padaryti, ten gali mano vyras Kšištofas arba mūsų vaikai. Todėl esame kartu, kad galėtume papildyti vienas kitą, padėti, būti vienas kitam atrama su Dievo pagalba.
Alfredas: Aš anksčiau labiau gilinausi į save, savo santykį su Dievu. Po šių rekolekcijų supratau, kad negana galvoti vien apie save. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje gali kažką duoti, tarnauti.
Julija: Gavau daug praktinių įrankių, kurie padėtų išgyventi „Namų Bažnyčią“ šeimoje. Išsinešu žinių apie santykius šeimoje, Mišių svarbą bei reikšmę. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikas ėjo patarnauti per Mišias. Man šios rekolekcijos buvo laikotarpis, kuris mane ugdė ne tik dvasiškai, bet ir intelektualiai – sužinojau nemažai praktinių dalykų apie išpažintį ir Mišias.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aistė Karpytė
