Kardinolas Nguyênas Van Thuânas – patikimas Evangelijos pranašas
Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos, kardinolo Nguyeno Van Thuano, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko emerito, misija pasižymėjo intensyvia ganytojiška ir socialine veikla, kuri tik iš dalies buvo nutrūkusi per ilgą įkalinimą Vietname. Kardinolo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, tačiau jis stengėsi nepulti į neviltį, laikydamasis Dievo žodžio ir Eucharistijos.
Garbingasis Dievo tarnas Pranciškus Ksaveras Nguyenas Van Thuanas gimė 1928 m. Hujės mieste Vietname, giliai krikščioniškoje Ngujenų karališkajai dinastijai priklausančioje šeimoje. 1953 m. buvo įšventintas kunigu, pastoraciją vykdė keliose parapijose, taip pat buvo mokyklos, ligoninės ir Hujės kalėjimų kapelionas. 1967 m. buvo paskirtas Niačango vyskupu ir septynerius metus rūpinosi diecezijos pastoracija, kartu ėjo atsakingas pareigas vyskupų konferencijos komisijose. 1975 m. popiežius šv. Paulius VI jį paskyrė Saigono, dabar Hošimino, pietinio Vietnamo miesto, arkivyskupu koadjutoriumi, tačiau netrukus Pranciškus Ksaveras buvo suimtas, nes buvo laikomas politiškai pavojingu. Įkalinimas be teismo nuosprendžio truko trylika metų, iš kurių devynerius metus kalėjo vienutėje, o ketverius – įvairiose perauklėjimo stovyklose.
Arkivyskupas susidraugavo su kalėjimo sargais. Kai kurie iš jų atsivertė į katalikybę. Kalinimo metu jam pavyko slapta švęsti Eucharistiją ir adoruoti Švenčiausiąjį – gaudavo konsekracijai kelias ostijas ir vyno, Mišias aukodavęs su trimis lašais vyno ir vienu vandens ant delno. Konsekruotą Ostiją laikydavo savo marškinių kišenėje – kalėjime gyveno su eucharistiniu Jėzumi.
1988 m. jis buvo paleistas iš kalėjimo, 1991 m. išsiųstas iš Vietnamo, įsikūrė Romoje, popiežius šv. Jonas Paulius II jį paskyrė savo kurijos nariu ir kardinolu. Kardinolas buvo vadinamas gyvu kankiniu, o po jo mirties ėmė sklisti garsas apie jį, kaip apie šventai gyvenusį tikėjimo liudytoją.
Šventųjų skelbimo kongregacijos patarėjai ištyrė gausią dokumentinę medžiagą, pabrėždami, kad kardinolo gyvenimas buvo persunktas įvykių, per kuriuos jis įgyvendino krikščioniškos vilties pagrįstą tikėjimo kelią. Pranciškus Ksaveras Nguyenas Van Thuanas mylėjo savo priešus. Jis buvo atleidimo ir susitaikymo žmogus. Kryžius buvo nuolatinis jo gyvenimo palydovas ir vienijo jį su Kristumi kūniškoje ir dvasinėje kančioje. Kalinimo metu jis dvasiškai vienijosi su Mergele Marija, atmintinai kartodavo Šventojo Rašto ištraukas ir puoselėjo pamaldumą į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Jis buvo gilaus dvasinio gyvenimo, intensyvios maldos žmogus, dažnai priimdavo sakramentus. Jo tikėjimas subrendo kalėjimo išmėginimuose. Išėjęs iš kalėjimo jis atleido savo persekiotojams. Kardinolas tapo populiariu kalbėtoju net ir už bažnytinės aplinkos ribų, nes buvo atviras dialogui su kitomis kultūromis ir religijomis. Per trylika kalinimo metų tikėjimas maitino viltį, o pastaroji virto meile, kurią reikėjo dovanoti Dievui ir persekiotojams. Jis gyveno viltimi savo kančios glėbyje ir toliau skleidė ramybę bei džiaugsmą tiems, kurie ateidavo jo aplankyti. Garbingasis Dievo tarnas buvo nepaprastas Kristaus meilės Bažnyčiai liudytojas, begalinės meilės, ir tikras bei patikimas Evangelijos pranašas. (SAK / Vatican News)
