Klarisė Marija Konstanca Panas paskelbta palaimintąja
„Dievas reiškiasi ir bendrauja per mūsų šypseną“, – sakydavo motina Marija Konstanca, antrojo pranciškonų ordino vienuolė, mirusi 1963 m. po 46 kontempliatyvaus klauzūrinio gyvenimo metų. Marija Konstanca savo bendruomenėje, kuriai daugelį metų vadovavo, paskleidė neeilinio dvasingumo dvelksmą.
„Ši moteris vienuolyne darė tai, ką darė visos, tačiau jos veiksmai buvo kitokie, nors niekas nesugebėjo paaiškinti, kaip ir kodėl“, – rašo Šventųjų skelbimo dikasterijos portalas, pristatydamas palaimintosios biografiją ir po palaimintosios mirties 1985 m. Ankonoje Dievo tarnaitės Marijos Konstancos užtarimu įvykusį nuo gimimo sunkiai sirgusio kūdikio pagijimą. Ši diskasterija tai pripažino nepaprastu įvykiu – stebuklu, nustatė esantį priežastinį ryšį tarp Dievo tarnaitės užtarimo šaukimosi ir netikėto visiško kūdikio pagijimo.
Palaimintosios Marijos Konstancos jaunystė nebuvo lengva – tėvai emigravo į Ameriką, palikdami paauglę – jos pasaulietinis vardas Agnietė Pacifika – griežto dėdės kunigo priežiūroje. Venecijoje, kur 1913 m. baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo, būsimoji palaimintoji tapatinosi su pažangiu laicizmu, tačiau po ketverių metų visiškai pakeitė gyvenimo kryptį – visko atsisakiusi atsidėjo maldos gyvenimui, dar nebūdama seserimi klarise davė įžadą nerašyti visą likusį gyvenimą nieko, nebent dėl Jėzaus ir apie Jėzų. Nors artimieji priešinosi Marijos Konstancos apsisprendimams, 1917 m. ji įstojo į Fabriano klarisių klauzūrinį kontempliatyvųjį vienuolyną, atsidėdama paprastam gyvenimui, orientuotam į esminius dalykus, pasižyminčius tyla ir malda, darbu ir seserišku vienuoliniu gyvenimu. Marija Konstanca, be įprastinių amžinųjų įžadų – neturto, skaistumo, paklusnumo – po kelerių dvasinės brandos metų pridėjo dar tris privačius įžadus – visiško atsidavimo Dievui, gyvenimo paaukojimo sielų gerovei, įgyvendinimo to, ką laikė tobuliausiu dalyku.
Vadovaudama klauzūrinio gyvenimo bendruomenei Marija Konstanca taip pat plėtojo artumo ryšius su asmenimis, ateidavusiais dvasinių patarimų, ypač dvasininkais, kurių kai kurie tapo jos dvasingumo sekėjai. tapo jos dvasingumo sekėjais. Garsioji abatė intensyviai susirašinėjo, negailėdama laiko, liudydama atidumą, dalydama patarimus ir dovanodama ramybę, laiškuose mokė, kaip atrasti kai kurių egzistencinių, ypač juodų ir slegiančių, situacijų prasmę, kaip apsivalius nuo nesėkmių ir klaidų mokytis gyventi pagal tikėjimą.
„Marija Konstanca buvo aistringa, bebaimė moteris, vienuolė – tvirtai stovinti ant žemės, su žvilgsniu į dangų ir su rankomis, minkančiomis konkrečios kasdienybės tešlą“, – pažymi palaimintosios pristatyme Šventųjų skelbimo dikasterija.
P.S. Fabriano klarisės po beveik 400 metų atsisveikino su istoriniais savo namais, didžiulėmis patalpomis, kurių, sumažėjus klarisių ir jų rėmėjų skaičiui, pačios nebeįstengė deramai prižiūrėti. 2017 m. vienuolės klarisės išsikėlė į mažesnes ir patogesnes patalpas netoli Trento, šiaurinėje Italijoje. Jos sunkia širdimi priėmė šį sprendimą, tačiau patikino atsisveikinimo laiške, kad jas guodžia tai, kad Fabriano vyskupijoje yra kitų vienuolynų ir kad užtikrintas kontempliatyvaus ir pranciškoniškojo pašvęsto gyvenimo charizmos tęstinumas joje. (SAK / Vatican News)
