S. Ševčukas: reikia įveikti ne vien priešą, bet ir patį karą, mirties kultūrą

Gyvybės kultūros, gyvybės vertės pripažinimo ir sužydėjimo vietos visų pirma yra šeimos – visuomenės ir valstybės pagrindas. Kai sakome, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, mąstome ne vien apie pavienius asmenis, bet ir apie jų vaisingas sąjungas: šeima yra gyvybės Dievo ikona. Todėl reikia žinoti apie iššūkius, o kartais tiesiogines atakas, nukreiptas į gyvybės kultūrą ir pačias žmogiškąsias būtybes, kuriomis griaunama vaisingumo dovana, ji atmetama, ypač tyčiniais abortais. Ar kultūra ir mentalitetas, pateisinantys negimusiojo – kuris nėra mūsų kūnų dalis ar paprasta ląstelė, bet nauja ir orumą turinti žmogiška gyvybė, ne mūsų nuosavybė, bet dovana mums – sunaikinimą, nekuria palankios dirvos kitoms paniekos žmogaus gyvybei ir vertei formoms? Ar vaikams, sužinojusiems, kad galbūt dėl tėvo, šeimos ar kitokio spaudimo pražuvo jų broliai ar seserys ir kad atsitiktinumas lėmė, kad tai buvo ne jie, nelieka vidinių randų? Abortai palieka psichologines ir dvasines žaizdas šeimai ir visuomenei.    

Gerbdami įsakymą „Nežudyk“, norėdami ne tik laimėti karą, bet ir įveikti patį karą, turime saugotis, kad žudymo nuodėmė nesuteptų mūsų sielų, nenaikintų šeimų ir visuomenės, sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas spalio 24 d. vaizdo žinioje. Joje jis paminėjo ir dar vieną sunkų nusikaltimą prieš gyvybę: okupuotame Skadovskos miestelyje buvo pakarta bendradarbiauti atsisakiusi gydytoja Tetyana Mudrenko. (RK / Vatican News)