Palaimintoji Marija Karolė, jūroje palaidota misionierė
S. Marija Karolė (Fiorina Cecchin) gimė 1877 m. netoli Parmos miesto. 1895 m. mėgino stoti į vieną vienuolinę kongregaciją, bet, likimo ironija, o greičiau Apvaizdos vedimas lėmė, kad pokalbio su vyresniąja metu taip pradėjo kosėti, jog nebuvo priimta dėl nepakankamos sveikatos, nors iš tiesų niekuo nesirgo. Vienam kunigui patarus, 1896 m. ji atsidūrė šv. Juozapo Cottolengo įsteigtoje seserų kongregacijoje ir liko joje iki mirties.
Kone dešimt metų ji dirbo paprasčiausius darbus. Įvairios aplinkybės lėmė, kad kongregacijai buvo pasiūlyta siųsti seseris misionieres į dabartinę Keniją: keturios seserys pasiryžo vykti į ilgą kelionę ir sesuo Marija Karolė buvo tarp jų. „Jaučiu savyje augantį troškimą būti misioniere ir, jei panorėsite mane pasitelkti Afrikos vargšų labui, būsiu laiminga. Jau dabar jiems aukoju savo gyvenimą“, – už misijas atsakingam kunigui parašė sesuo Marija Karolė. 1905 m. ji ir kitos vienuolės išplaukė į ilgą kelionę.
Darbo misijose buvo daug, o gyvenimo sąlygos – labai kuklios. Išlikusiose nuotraukose matomas nedidukas suklypęs medinis namukas, o virtuvės įrangą sudarė vienas puodas. Misionierė ėmėsi kantraus dvigubo darbo: būti tarp vietinių genčių žmonių ir įrenginėti misijų stotį.
Misionierė greitai gerai išmoko vietinę kalbą, tai buvo vertinama vietinių genčių žmonių. Per dvidešimt metų darbavosi keliose misijų stotyse. Gyvenimo sąlygos niekada nebuvo lengvos, tačiau ypač sunkūs buvo Pirmojo pasaulinio karo metai, kai daug vietinių vyrų buvo pašaukta į kariuomenę. Daugelis jų niekada negrįžo, kito grįžo sužaloti, kaimuose likusios moterys su vaikais pateko į beviltišką padėtį: skurdas, ligos, mirtis. Tuo metu s. Marija Karolė dirbo ir lauko ligoninėje, ir tarp be vyrų likusių moterų, padėdama kaip sugebėdama. Nesiskundė, bet dažnai sakydavo, kad, jei nebus šventa, tai pašaukimas nueis veltui ir kad „gera mirtis“ viską atpirks: viskas dėl dangaus.
Nuo 1919 m. šv. Juozapo Cottollengo seserys, tarp kurių nemažai buvo nusilpusios sveikatos, ėmė palengva grįžti į Italiją, jų vietą užėmė kita kongregacija. Nors ir pati nebuvo stiprios sveikatos, s. Marija Karolė pareiškė, kad nori išvykti paskutinė. 1925 m. spalio mėnesį įsėdo su kita seserimi į laivą, plaukiantį į Europą, bet kelionės metu jos sveikata smarkiai pablogėjo, išsekęs kūnas nebepajėgė kovoti ir 1925 m. lapkričio 13 d. ankstyvą rytą, pabučiavusi Nukryžiuotąjį, ištiestą bendrakeleivės, užmigo dangui. Tą pačią dieną buvo nuleista į vandenį: laivas tuo metu kirto Raudonąją jūrą. Tačiau, kaip rodo sesers beatifikacija, Apvaizda panoro, kad ši paprastos, kasdienės, bet tvirtos meilės Dievui istorija taip nesibaigtų, toliau sėtų gerumo sėklas žmonių širdies dirvoje. Beatifikacijai vadovauti popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą Antoine’ą Kambandą, Ruandos sostinės arkivyskupą. (RK / Vatican News)
