Charkivo katedroje – pagalba vargšams, bet jos nepakanka
Dar statoma Charkivo graikų apeigų katalikų katedra apsupta trijų tūkstančių žmonių, kuriems trūksta maisto, drabužių, vaistų. Vyskupas Vasilis Tučapecas sako: „Evangelija ragina mus būti su kenčiančiais“
Aštuntą valandą ryto priešais Šv. Mikalojaus katedros duris laukia tūkstantis žmonių. Charkivo pakraštyje stovinti graikų katalikų katedra yra dar tebestatomas skeletas, aplink ją šventoriuje – purvynas. Bombos sustabdė statybos darbus, pakeitė statomos katedros veidą: iš statybų aikštelės ji pavirto pagalbos centru. Vyskupas V. Tučapecas sako, kad Evangelija ragina būti su tais, kurie kenčia. Per dieną pagalba šioje solidarumo šventovėje po atviru dangumi suteikiama trim tūkstančiams žmonių, kurie gauna antklodžių, rūbų, maisto, vaistų.
Charkive trūksta visko. Nebėra darbo, pinigų, daugybė žmonių išvyksta. Nors kaimai išvaduojami, viskas juose sugriauta, pasakoja sesuo Oleksia, energinga Šv. Juozapo kongregacijos vienuolė. Žmonės neištveria šaltyje, vyksta į miestus, nors ir jų pusė sugriauta. Žmonės nakvoja pusrūsiuose, nes pastatai apgriauti, gyvena iš labdaros, maisto ir drabužių ateina į katedrą. Žiemą poreikiai labai išaugo. Pagalba senka, nes paramą vis sunkiau atgabenti į rytinę šalies dalį.
Parama iš Europos ir kitų regionų atgabenama iki sienos su Lenkija, toliau vairuotojai nenori rizikuoti vykti į karo siaubiamą šalį, o nuo pasienio iki Charkivo yra 1100 kilometrų, tad prisideda ir kelionės išlaidos, kelionė pailgėja dar pora dienų, bažnytinei bendruomenei tai suvaldyti yra nemažas iššūkis.
Žmonės vis klausia vyskupą: kada baigsis karas? Vyskupui tai dar didesnis raginimas melstis už taiką. Neviltis tvyro žmonių akyse, nes nėra kur pabėgti nuo bombų, lieka įkalinti tarp priešo atakų ir griuvėsių. Kaip kad Olena, trijų mažų vaikų mama, šešis mėnesius gyvenusi požeminėje ligoninės slėptuvėje, nes jos namai buvo sugriauti. Moteris pasakoja, kad vienas vaikas kenčia nuo panikos priepuolių, jo galva nuolat dreba – tokios karo traumos.
Savanorė Inna Baranova pasakoja apie žmonių poreikius – greičiausiai baigiasi rūbai ir maisto skardinės, vaistai, jų niekad nepakanka. Ji dėstė Medicinos universitete, paskui nutarė pasilikti, nepabėgo iš šalies, padeda tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Kita savanorė – Andželika – advokatė. Ji teikia teisinę pagalbą moterims, gimdžiusioms okupuotose zonose, kurios negali gauti savo vaikų gimimo metrikų. Karas ragina žmones dalintis, padėti, tai – kitas rezistencijos būdas. Lena padeda negalią turintiems žmonėms, ligoniams, nuneša reikalingų daiktų į namus. Ją sujaudino nesenas susitikimas su senute, kurios sūnus serga šizofrenija, jie abu gyvena subombarduotuose namuose. Lena nunešė jai ramentus, kurių ji buvo prašiusi, senutė apkabino ją ir pasakė: „Dėkoju dangui už žmones, kurie mūsų nepamiršta“.
(DŽ/Avvenire)
