Kalėdos Mongolijos Bažnyčioje, kuriai vadovauja jauniausias kardinolas
Bažnyčia Mongolijoje šiemet minėjo savo gyvavimo trisdešimtmetį – 1992 metais pirmuosius Evangelijos grūdus pasėjo misionierius Wenceslao Padilla iš Filipinų. Antrąją Kalėdų dieną, 2022 gruodžio 26-ąją, Ulan Batore buvo surengtas baigiamasis Bažnyčios trisdešimtmečio minėjimas.
Mongolija skiriasi nuo kitų šalių: pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorijoje gyvena per tris milijonus žmonių, o pusė iš jų – sostinėje Ulan Batore. Dauguma kitų gyvena klajokliškai ir gano gyvulius, kurių skaičius gali siekti keliasdešimt milijonų.
Katalikų bendruomenė yra maža – ją sudaro apie pusantro tūkstančių narių. Dalis jų gyvena sostinėje, kur yra ir mūrinė vyskupo katedra ir didelis sielovadinis centras – vaikų darželis, jaunimo centras popamokinei veiklai, krepšinio aikštelė, o kitos negausios tikinčiųjų bendruomenės pasklidusios likusioje krašto teritorijoje – ten bažnyčias atstoja kiek didesnės už įprastas palapinės. Tikinčiųjų sielovada 2022 metais rūpinosi iš daugiau nei dvidešimties kraštų atvykę 22 kunigai, 35 vienuolės, trys įžadus davę broliai ir pats kardinolas Giorgio Marengo. Du kunigai yra mongolai. 2022 metų gruodžio 5 dienos Mongolijos Bažnyčios laiške Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, misionierių kongregacijai, kuriai priklauso Mongolijos vyskupas kard. G. Marengo, pasidžiaugta, kad atvyko dar trys jauni misionieriai – sesuo Francesca iš Italijos, kunigai Patricas ir Maximilianas, atitinkamai iš Kenijos ir Tanzanijos. Visi nusiteikę likti ilgam: vien mongolų kalbos studijos Ulan Batoro universitete truks du metus.
„Nekaltojo Prasidėjimo Marijos statula, – tęsia pasakojimą apie šiemetines Kalėdas vyskupas G. Marengo, – buvo rasta prieš maždaug dešimt metų viename sąvartyne Mongolijos šiaurėje. Ją atrado viena neturtinga moteris, 11 vaikų motina, nekrikščionė, bet šiek tiek bendraujanti su Motinos Teresės seserimis. Ieškodama kažko vertingesnio tarp šiukšlių, ji rado gerai atrodžiusią medžiaginę pakuotę, o jos viduje – dailią Marijos statulėlę, išdrožtą iš medžio, 62 centimetrų aukščio. Moteris statulėlę parsinešė, nors ir nežinojo, ką ji simbolizuoja, į namus, o ten ją pamatė ją lankiusios Motinos Teresės seserys. Ilgą laiką Marijos statulėlė liko vietinėje parapijoje, pasak kardinolo G. Marengo, jis pats šią istoriją išgirdo ir minėtą moterį aplankė tik 2021 metais, nors šalyje gyvena kone dvidešimtmetį. „Tada pagalvojau – Dievo Motina nori kažką pasakyti“, – sakė Mongolijos vyskupas. Pasitarus su bendruomene, nuspręsta perkelti statulėlę į vyskupo katedrą, kad ji būtų geriau žinoma ir daugiau gerbiama.
Visų pusantro tūkstančių tikinčiųjų buvo paprašyta atsiųsti audeklo skiautelę, galbūt turinčią ypatingos asmeninės vertės, palydėta maldos žodžiu: iš šių skiaučių buvo pasiūtas Marijos apsiaustas – juk Dievo Motina apgaubia savo vaikus ir jų maldas apsiaustu. Tai buvo iškilmingas ir jautrus momentas. Pasak kardinolo G. Marengo, jauniausio iš visų kardinolų, per Kalėdas jis su bendruomene visų pirma norėjo išreikšti didelį dėkingumą už visa tai, kas įvyko per 30 jos gyvavimo metų, padėkoti už pirmojo Mongolijos vyskupo Wenceslao Padilla šiam kraštui dovanotą gyvenimą, už kitus misionierius, kurių berta Evangelijos sėkla jau brandina vaisius. Dabar, anot G. Marengo, laikas dabartiniams misionieriams leisti šaknis, o per Kalėdas – klausti, ką jie gali atskleisti ir atrasti to mažo vaiko gimime, pajusti Įsikūnijimo tikrovę: ėdžios buvo ta vieta, kur buvo paguldytas kūdikėlis Jėzus, kad mes jį valgytume esantį Eucharistijoje. „Viešpats lieka čia, tarp mūsų”, – sako Mongolijos ganytojas. (RK / Vatican News)
