Nepaisant karo ir šalčio Kyjivas pasirengęs atsitiesti. Nuncijus: „Reikia tikros taikos“
Kyjivas užtemsta jau 15.30 val., kai pilka saulė leidžiasi už Dniepro upės. Vienoje miesto pusėje šviečia dangoraižių langai; antroji pusė skendėtų visiškoje tamsoje, jei ne balkonuose kabančios kalėdinės dekoracijos. Po kelių valandų pasikeičiama vietomis: kur buvo šviesa, ima viršų tamsa, ir atvirkščiai. Tokiomis sąlygomis Ukrainos sostinės gyventojai gyvena jau kelias savaites, po to, kai buvo sunaikinta svarbi energetikos infrastruktūra. „Dabar šūvių nebegirdėti, kaip anksčiau“, – sako apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Frazė, kurią kartoja daugelis Kyjivo gyventojų, tarsi norėdami apsisaugoti nuo naujų išpuolių siaubo ir įtvirtinti mintį, kad įveikus kritiškiausią konflikto etapą vis tiek pavyks įveikti ir naują situaciją: šviesos ir elektros trūkumas, trunka valandomis, o kartais ir dienomis, prisideda ir sniegas, kuris jau kelias dienas tirštai krinta kiekviename rajone, padengdamas auksinius cerkvių kupolus ir Maidano aikštės, 2014 m. revoliucijos centro, laiptus.
Parapijos, įstaigos ir šeimos ieško elektros generatorių, kurie kainuoja iki tūkstančio grivinų. Štai iš Italijos miesto Jesolo artimiausiomis dienomis atkeliaus parama – 40 generatorių, kurie bus dalijami atokesniuose rajonuose. Gyvenamuosiuose rajonuose, kur yra ambasados ir prezidento rūmai, sąlygos kur kas geresnės. „Tačiau ir mes turime savų problemų“, – sako nuncijus žurnalistų grupei, kurią jis priima nunciatūroje. Arkivyskupas pasakoja, kad ir nunciatūroje yra generatorius, bet, dingus elektros tiekimui, jo energijos užtektų šešioms – septynioms valandoms, ne daugiau.
Šildymo problema brėžia nerimą keliančias žiemos perspektyvas. Meras Vitalijus Klyčko paragino pažeidžiamiausius ir pagyvenusius žmones palikti miestą ir ieškoti prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje, į kurią iškeliavo 74 metų Nadia, kuri buvo pasilikusi Ukrainoje visus šiuos daugiau nei devynis mėnesius. „Kai tik sprogo pirmoji bomba, buvau išvykusi pas sūnų už miesto, grįžau po kelių savaičių, bet savo namo neatpažinau. Trūko dalies pastato... Tada pasilikau, bet dabar man pasakė, kad geriau išvykti. Aš nebeturiu gyvenimo planų."
Nadia išvyko, bet daugelis žmonių nusprendžia pasilikti. Bendras įspūdis susidaro toks, kad ukrainiečiai, bent jau sostinės gyventojai, stengiasi gyventi kuo įprastesnį gyvenimą. „Turime ir toliau kažkaip gyventi. Pirmadienį, kai visoje Ukrainoje kaukė oro antskrydžio pavojaus signalas, tęsėme darbą. Ir po devynių mėnesių negalime elgtis kitaip“, – sako arkivyskupas V. Kulbokas. Klaidžiojant Kyjivo gatvėmis, kurios dar pilnos gynybinių užtvarų, sutinki apsipirkinėjančius žmones, stotelėje jie laukia autobuso, leidžia vaikams žaisti aikštelėse. Arba eina į Mišias. „Vėl ėmėme aukoti Mišias septynis kartus per savaitę, kurių dėl Covido ir karo buvo sumažinta iki trijų kartų. Mišios rusų kalba nebeaukojamos, niekas nebedalyvaudavo. Jas pakeitėme pamaldomis ukrainietiškai“, – sako Kyjivo Žitomiro lotynų apeigų arkivyskupas Vitalijus Krivickis.
Tarp ukrainiečių yra ir tokių, kurie po truputį sugrįžta. Traukinyje iš Peremyšlio į Kyjivą laisvas buvo vienas vagonas. Keliauja moterys su vaikais ir vienas kitas – darbo reikalais. Įlipančius keleivius atidžiai tikrina kariškiai.
Vagonuose per karšta, tačiau tai padeda atšilti atėjusiems iš lauko. Išvažiavus į užmiestį, pro traukinio langus matosi apsnigti medžiai ir apleisti namai. Borodianka, Buča, Irpinė, praneša užrašai lentelės. Siaubą išgyvenusios vietovės, apie kurias rašė žiniasklaida visame pasaulyje. Siaubas tęsiasi net ir dabar, kai artėja Kalėdos. „Žinome, kad prie šeimos stalo gali trūkti žmonių, kai kurie išėję į frontą ar žuvę“, – sako arkivyskupas V. Krivickis, pabrėždamas, kad „kiekviena nukritusi raketa prailgina taikos atkūrimo procesą. Ir taika neatsiranda vieną rytą, tai yra procesas. Mes gyvename transformacijos metu.“
„Turime melstis už taiką, tikėtis taikos“, – sako arkivyskupas V. Kulbokas, kuris pabrėžia besiviliantis tikros taikos, o ne fiktyvios taikos, kuri ateityje galėtų sukelti kitus karus. Jis sako socialiniuose tinkluose matantis daugybę vaizdo įrašų, pagal kuriuos galima spręsti, kad taika Rusijoje suprantama tik kaip paliaubos, kad būtų galima persigrupuoti ir anksčiau ar vėliau sunaikinti Ukrainą. „To žmonės čia bijo iš tikrųjų“, – akcentuoja arkivyskupas V. Kulbokas.
(DŽ/Vatican News)
