Šventosios Žemės kustodo sveikinimas iš Betliejaus grotos

„Čia, pasaulio naktyje, žmogiškojo vargingumo tamsoje, Dievo Sūnus įsikūnijo, kad sugrąžintų mums žmogiškąjį veidą, – tęsia Šventosios Žemės kustodas. – Čia, Betliejaus grotoje, galime įsivaizduoti Jėzaus gimimo sceną. Galime įsivaizduoti jį gimdančią Mariją. Jėzus yra nuogas, bejėgis, kaip ir kiekvienas iš mūsų gimimo akimirką, ir alkanas. Marija jį nuprausia, suvysto į vystyklus, kad apsaugotų nuo žiemos šalčio, paskui priglaudžia prie savęs, duoda pieno iš krūties, o galiausiai paguldo į ėdžias, viską matant besistebinčiam šventajam Juozapui.“

Prieš šią sceną, rašo t. F. Pattonas OFM, jam nesunku susigraudinti, sulenkti kelius, pajusti norą pagarbinti tą vaiką. Tačiau Kalėdų šventimas yra kur kas daugiau, nes tas vaikas primena, kaip svarbu, jei norime švęsti jo atėjimą į pasaulį, susigraudinti, pasilenkti ir priimti jį, kai jis pasirodo vargšo slėpinyje, mažiausiojo slėpinyje, konkrečiame asmenyje to, kuris šiandien neturi nei grotos prisiglausti, nei šiaudų, ant kurių galėtų atsigulti, nei meilės šilumos.

„Brangi bičiule, mielas drauge, tam tikra prasme šią Šventąją Naktį ir tu esi čia, Grotoje, priešais ėdžias ir Kūdikėlį Jėzų. Brangi bičiule, mielas drauge, tu taip pat leiskis į kelią, kaip piemenys ir kaip išminčiai. Tapk piligrimu, kad ateitum ir pagarbintum Kūdikėlį Jėzų. Brangi bičiule, mielas drauge, tegul per šias Kalėdas Betliejaus kūdikis Jėzus sugrąžina mums šiek tiek tikrojo žmogiškumo. Linksmų Kalėdų iš Betliejaus grotos“, – linki F. Pattonas OFM, Šventosios Žemės kustodas. (RK / Vatican News)