S. Marta padeda žmonėms Ukrainoje atstatyti subombarduotus namus
Vienuolė padeda tiems, kurių namai sugriauti per rusų kariuomenės bombardavimus. Dovanoja jiems statybines medžiagas: „Stebuklas, kaip po tokio skausmo vis dar įmanoma jausti dėkingumą.“
Žiema jau prie slenksčio. Taikos metu Ukrainoje tai buvo džiaugsmo metas, pasirengimas šventėms, šiandien žiemos laukiama su siaubu, svarstant, kaip išgyventi šaltį, kai po rusų bombardavimų daug elektrinių atjungta, šildymas neveikia. Sunkiausia tiems, kurie neteko namų. Vien Kyjivo regione nuo vasario 24 d. apgriauta daugiau nei 12 000 privačių namų, sugriauta apie 5 000, taip pat šimtai daugiaaukščių. Tačiau ne visi gyventojai nutarė bėgti, kai kurie pasiliko atkurti namus ir savo gyvenimą.
Viena moteris pasakojo, kad jos akyse namas sudegė per 20 minučių, liko tik pašiūrė, kur ji dabar glaudžiasi su vyru, pasakoja s. Marta Meško. Ji darbuojasi Kyjive nuo 2005 m., o jau keletą mėnesių, padedant rėmėjams iš užsienio, tiekia statybines medžiagas gyventojams, kad šie galėtų atstatyti namus. „Tikras stebuklas, kad šie žmonės, praradę viską, vietoje to, kad skustųsi dėl neteisybės, reaguoja į patirtą gerumą atrasdami viltį. Susijaudinu matydama, kaip šioje tragiškoje situacijoje jie dėkoja ir viliasi.“
Vienuolė pasakoja, kaip kilo idėja padėti žmonėms. Grįždama į Kyjivą iš Užkarpatės, kur jos bendruomenė praleido pirmuosius karo mėnesius, ji melsdamasi mąstė, kaip gyventi pagal Evangeliją čia ir dabar, šiomis sąlygomis. Konkretus atsakymas kaip padėti atėjo, kai s. Marta su savanoriais dalijo maistą gyventojams Kyjivo periferijoje. Viena moteris, Olha, parodė savo visiškai sugriautus namus. „Jei turėtume bent medžiagų, galėtume pradėti atstatinėti namus patys, kad baigtume iki žiemos, sakė Olha. S. Marta šiuose žodžiuose rado aiškias nuorodas, kaip panaudoti pinigus, kuriuos jos kongregacija skyrė Ukrainoje nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Taip s. Marta nutarė pirkti medžiagas, kad padėtų žmonėms atstatyti savo namus, klausinėdama jų pačių apie poreikius.
S. Marta ir savanoriai iš karto imasi ieškoti reikiamų medžiagų. „Žmonėms, kuriems pristatėme medžiagas, tai buvo impulsas vilčiai ir džiaugsmui, kad gali pradėti darbus. Matėme, kad mūsų pagalba sukėlė gerumo grandinę – šeima, kuriai nuvežėme statybinių blokų, vėliau padėjo kitai šeimai užsidengti stogą. Tad yra daug solidarumo ir gerumo. Patirti tai šiomis sąlygomis man atrodė stebuklas“, – sako s. Marta. Pasak jos, iniciatyva neskirta dideliems žmonių skaičiams, jie verčiau padeda mažesniam kiekiui žmonių, kad galėtų užmegzti kontaktą, aplankyti juos, pasikalbėti, taip vienuolė vykdo ir savo pastoracinę misiją – išklauso apie patirtas kančias, sukeltas okupantų. S. Marta pastebi, kad žmonės kalbėdami apie skausmą nesinešioja desperacijos širdyje, taip jiems pavyksta jausti dėkingumą tiems, kurie jiems padeda. Ji pasakoja apie vieną senutę, kurios namai buvo sugriauti, ir ji apsigyveno palapinėje. S. Marta su pagalbininkais nutarė nupirkti jai medinį namuką, senutė susijaudino iki ašarų, negalėdama patikėti tokia dovana. „Šie žmonės per tą trumpą laikotarpį išgyveno labai stiprias prieštaringas emocijas, su kuriomis nelengva tvarkytis. Metų pradžioje matė sunaikintą savo turtą, o dabar sutinka kažką, kas jiems siūlo nemokamą pagalbą.“ Sesuo Marta tęsia savo tarnystę, kai kaukia oro pavojaus sirenos, kai rusų raketos naikina civilines infrastruktūras ir gyvenamuosius namus. Vienuolė žino, kad nėra viena, kad su ja yra Viešpats ir žmonės, kuriems ji padeda. Maldoje žmonių skausmą ji patiki Dievui, kad jis suteiktų jiems jėgų eiti į priekį, nesikoncentruoti į blogį, nes viena pagundų yra analizuoti blogį, mėginti jį suprasti, tačiau blogis neturi logikos, jo negalima suprasti. Reikia savo energiją ir mintis kreipti į veiklą, suprasti konkrečius žmonių poreikius ir mėginti jiems padėti, sako s. Marta.
(DŽ/Vatican News)
