Visose Lenkijos bažnyčiose skaitomas ukrainiečių padėkos laiškas
Laiškas parašytas lapkričio 25 dienos visų Ukrainos katalikų vyskupų susitikime Lvive. Antrasis advento sekmadienis jo skaitymui parinktas todėl, kad nuo 1989 metų šią dieną Katalikų Bažnyčia Lenkijoje mini maldos ir solidarumo su katalikais rytuose – pradedant nuo Ukrainos ir baigiant Azija – dieną, renka rinkliavą rytuose esančioms katalikų bendruomenėms.
Ukrainos ganytojų laiške, pirmą kartą skirtame visai Lenkijos dvasininkijai ir visiems tikintiesiems, prisimenamas laikotarpis, kai krašto katalikų bendruomenė, išblaškyta, nuniokota, nuskurdinta, tačiau gyva ir išlaikiusi tikėjimą, vėl galėjo leistis į didžiąją laisvės kelionę, gaivinti sielovadą. Tai buvo įmanoma ir iš Lenkijos atvykusių kunigų bei vienuolių dėka, kurie, stovėdami greta vietinių ganytojų, dalijosi visais sunkumais ir nepatogumais, trokšdami prisidėti prie Dievo karalystės. Kita vertus, lenkų kunigai ir vienuoliai nebuvo vieniši – už jų nugarų stovėjo ir juos rėmė parapijų bei vyskupijų bendruomenės, kurios pačios palaipsniui pradėjo megzti ryšius su ukrainiečių parapijų bendruomenėmis.
„Dėkojame Bažnyčiai Lenkijoje už brolišką meilę, parodytą per šiuos daugiau nei trisdešimt Bažnyčios Ukrainoje laisvės metų“, – rašo katalikų ganytojai ukrainiečiai, pabrėždami lenkų solidarumą ir artimo meilę – nebūdami turtingiausiais, tada ir šiandien, patys turėdami sunkumų, jie dalijasi su tais, kurie turi dar mažiau. Pasak šv. Jono Pauliaus II, kuo daugiau myli, tuo daugiau darai. O tokia meilė, kuri yra tik jausmas, gal net negali būti vadinama meile.
Primindami Viešpaties žodį, kad, kas bus padaryta mažiausiems, bus padaryta jam, Ukrainos lotynų ir graikų apeigų vyskupai dėkingi minėjo evangelinės meilės pavyzdį pastaraisiais karo mėnesiais, kai lenkai maitino alkanus, davė gerti ištroškusiems, priėmė svetimšalius, aprengė nuogus, gydė ligonius.
„Tai padarėte savo namuose, kurie vadinasi Lenkija. Būkite už tai palaiminti, tetenka jums Dievo pažadėtoji tiesos, taikos ir teisingumo karalystė, – rašoma ukrainiečių laiške ir tęsiama: – Esame labai sujaudinti jūsų nuolatinio gerumo, solidarumo ir konkrečios pagalbos. Tai gyvo tikėjimo išraiška, nes, kaip sako apaštalas Jokūbas: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? (Jok 2, 14)“. Todėl kartu su visa Bažnyčios Ukrainoje bendruomene dėkojame jums ir prašome ir toliau mūsų nepamiršti. Tegul jūsų malonus dėmesys pasireiškia maldomis už greitą karo pabaigą ir taikos atėjimą, taip pat, nuolankiai drįstame prašyti, aukomis ir materialine pagalba.“
Visas kraštas atsidūrė ant humanitarinės katastrofos slenksčio dėl naikinamos energijos infrastruktūros, įsibėgėjančios žiemos, elektros, šilumos ir vandens trūkumo. Karas yra ir fronto linija, kurioje žūva kariai, ir atakos prieš civilinius objektus bei civilių žūtys ir sužeidimai, ir kasdienio gyvenimo paralyžius. Tad labai reikia generatorių, kurie gali padėti sušilti ir pasigaminti karšto maisto visai parapijai.
„Visa tai patiriant, karui skleidžiant mirtį, kančią ir griovimą, Bažnyčios bendruomenė Ukrainoje nėra viena, nes su ja yra Bažnyčia Lenkijoje. Esate su mumis nuo vasario 24 dienos, kai prasidėjo karas. Šiandien sunku susumuoti gautą pagalbą, bet ji yra didelė, tokia pat didelė, kaip ir lenkų širdys. Prašome ir toliau mus remti! Šis mūsų prašymas, kurį per Lenkijos ganytojus perduodame visai Bažnyčiai Lenkijoje, yra baimės ir išgąsčio dėl išlikimo prašymas. Todėl dar kartą dėkojame už maldos dovaną ir finansinę paramą, kuriomis mus paremsite antrąjį advento sekmadienį. Šiandien galime veiksmingiausiai išreikšti savo dėkingumą melsdamiesi už visus geros valios žmones“, – rašo ukrainiečių ganytojai. (RK / Vatican News)
