Popiežius paskyrė Montekasino – benediktinų lopšio – abatą
Montekasino abatija yra teritorinė: tai reiškia, kad ji turi vyskupijos funkcijas. Jos abatas eina ne vien savo bendruomenės vyresniojo, bet ir tam tikros teritorijos vyskupo pareigas ir todėl yra skiriamas tiesiogiai popiežiaus. Vis dėlto reikia pridurti, kad šiandien tai labiau simbolinis statusas, mat po 2014 metų pertvarkos abatijos bažnytinė jurisdikcija kone dvidešimtyje aplinkinių savivaldybių buvo perduota vietinei vyskupijai.
Naujojo Montekasino abato biografijoje nurodoma, kad 1959 metais Markės regione, Italijos centrinėje dalyje, gimęs vienuolis prieš teologijos studijas įgijo teisės studijų diplomą, 1985 metais apsigyveno Pralijos abatijoje, 1989 metais buvo pasiųstas į Švč. Trejybės vienuolyną Varezės provincijoje, netoli Dumenzos kaimelio, patenkančio į Milano arkivyskupijos teritoriją. 1996 metais davė amžinuosius įžadus, 2010 metais išrinktas savosios bendruomenės vyresniuoju ir ėjo šias pareigas iki 2022 gruodžio pradžios.
Kaip minėta, Montekasino abatiją, esančią už beveik pusantro šimto kilometrų į pietus nuo Romos, įsteigė vienuolinės tradicijos Vakaruose tėvas Šv. Benediktas, gyvenęs 480–547 metais.
Šv. Benedikto Nursiečio, taip vadinamo pagal jo gimtinę – Nursijos miestelį, ir jo brolių benediktinų nuopelnai skleidžiant ir tvirtinant krikščionišką tikėjimą visoje Europoje yra didžiuliai, kaip ir indėlis į Bažnyčios liturgiją, teologijos ir minties tradiciją. Be to, benediktinų bibliotekose ir skriptoriumuose, sąlyginės ramybės salose neramiuose istoriniuose vandenyse, buvo išsaugota ir perrašyta labai didelė dalis antikinio ir ikikrikščioniškojo rašytinio paveldo. Dėl nuopelnų bendros krikščioniškos europietiškos tapatybės kūrimui 1964 m. popiežius Paulius VI šv. Benediktą paskelbė Europos globėju.
*
Būtent jį savo pontifikato išskirtiniu globėju pasirinko paskutinę 2022 metų dieną miręs popiežius Benediktas XVI, kuris 2008 balandžio 9 d. bendrosios audiencijos katechezėje kalbėjo apie V ir VI amžių sandūrą, kai tuometinis pasaulis buvo sudrebintas baisios vertybių bei institucijų krizės, sukeltos Romos imperijos žlugimo, naujų tautų įsiveržimų ir dorovės nuosmukio. Būtent tokiame laikotarpyje gyvenęs Benediktas Nursietis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Šventojo darbai ir ypač jo Regula pasirodė esą autentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai smarkiai jo tėvynės bei meto ribas pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios Romos imperijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, bendrumui. Būtent taip radosi tikrovė, kurią vadiname Europa.
Pirmajame savo gyvenimo etape Benediktas, priminė popiežius savo katechezėje, pasiturinčių tėvų buvo išsiųstas studijuoti į Romą, tačiau nusivylė miesto gyvenimo dvasia, pasitraukė vienuoliniam gyvenimui į rytuose nuo Romos esančias nuošalias kalvas, iškėlęs sau dvasinį uždavinį įveikti tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save visa ko centru pagundą, juslingumo pagundą ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Tik jas įveikęs, jis buvo įsitikinęs galėsiąs skleisti dvasinę taiką. Trejus metus jis gyveno oloje, kurią šiandien galima pamatyti Sacro Speco abatijoje netoli Subiako miestelio. 529 m. Benediktas paliko Subiaką ir įsikūrė Montekasino vietovėje. Šis fizinis persikėlimas sutapo su nauju vidinio brendimo bei vienuoliškosios patirties etapu.
Pasak Benedikto XVI, šv. Benedikto Nursiečio dvasingumas nebuvo anapus tikrovės esantis vidujiškumas. Nerimo ir sumaišties kupinais laikais jis gyveno lydimas Dievo žvilgsnio ir dėl to niekada iš akių neišleido kasdienio gyvenimo pareigų ir žmogaus su jo konkrečiais poreikiais. Regėdamas Dievą, jis suvokė žmogaus tikrovę ir jo misiją. Savo Reguloje vienuoliškąjį gyvenimą jis apibrėžia kaip „Viešpaties tarnystės mokyklą“, pabrėžia, jog malda pirmiausia yra klausymasis, vėliau paverstinas konkrečia veikla. Taip vienuolio gyvenimas tampa vaisinga veiklos ir kontempliacijos simbioze, „kad visuose dalykuose būtų pagarbintas Dievas“.
Šventasis vienuolis, priminė popiežius Benediktas 2008 m. katechezėje, taip pat paliko apmąstymus, koks turėtų būti vienuolinės bendruomenės vyresnysis, abatas: meilės kupinas tėvas ir sykiu griežtas mokytojas, tikras auklėtojas. Pats nepasiduodamas ydoms, jis vis dėlto yra pašauktas sekti Gerojo Ganytojo meilės kupinu gerumu ir privalo labiau „padėti negu vadovauti“, „visa, kas gera ir šventa“ labiau atskleisti „darbais nei žodžiais“ ir „dieviškus pamokymus“ parodyti pavyzdžiu. Kad galėtų atsakingai priimti sprendimus, abatas turėtų išgirsti brolių patarimą, nes „tai, kas geriau“, Viešpats dažnai atskleidžia „jaunesniems“. Prieš kone penkiolika amžių parašyta Regula stebėtinai šiuolaikiška. Žmogus, kuriam tenka viešoji atsakomybė, ir mažuose dalykuose visada privalo mokėti įsiklausyti ir mokytis iš to, ką išgirsta, pažymėjo popiežius.
„Šiandien, žlugus didžiosioms ideologijoms, kurios pasirodė esančios tragiškos utopijos, Europa – kylanti iš dviejų pasaulinių karų kuo giliausiai sužeisto amžiaus – ieško savo tapatybės. Norint sukurti naują ir tvarią vienybę, politinės, ekonominės ir teisinės priemonės, be abejonės, svarbios; tačiau sykiu būtina žadinti etinį bei dvasinį atsinaujinimą, mintantį iš krikščioniškųjų žemyno šaknų, kitaip Europos atkurti nepavyks. Be šių gyvybės syvų žmogui grės pavojus pasiduoti senai pagundai pačiam atpirkti save patį – utopijai. [...] Siekdami tikrosios pažangos, ir šiandien įsiklausykime į mūsų kelią apšviesti galinčią šv. Benedikto Regulą. Didysis vienuolis tebėra tikrasis mokytojas, kurio mokykloje galime mokytis tikrojo humanizmo meno“, – apibendrino popiežius Benediktas XVI. (RK / Vatican News)
