Gavėnios taisyklė: pasninku padėti stokojantiems žmonėms
Patriarchai tėviškuose laiškuose ragino karų ir žemės stichijų įbaugintus žmones per keturiasdešimt gavėnios dienų nepasiduoti nevilčiai ir pagal didžiųjų Rytų Bažnyčių teologų mokymą rengtis Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo – Velykų – įvykiams.
Patriarchai ragino gavėnios laikotarpį priimti kaip palankų metą velykiniam susitikimui su Jėzumi, nepaisant Artimųjų Rytų regiono kraštus kamuojančių naujų išmėginimų.
Žinių tarnyba Fides, popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos Evangelizavimo dikasterijos portalas, pasiūlė chaldėjų, sirų katalikų ir maronitų patriarchų didžiojo gavėnios pasninko ganytojiškuose laiškuose išsakytas mintis. Visi jie priminė, kad pasninkas, malda, atgaila ir karitatyviniai darbai tikintiems į Kristų visada buvo būdingi gavėnios laikotarpiui.
Bagdado chaldėjų patriarchas, irakietis Luisas Raphaelis Sako priminė, kad, pasak šv. Jono Auksaburnio, „malda paverčia neįmanoma įmanomu ir paprasta tai, kas sunku“. Auksaburnis įsitikinęs, jog „neįmanoma, kad besimeldžiantis žmogus nusidėtų“, priminė patriarchas. Kardinolas L. R. Sako pažymėjo, kad malda – tai ne teologinės paieškos, o susitelkimas į Jėzų, kurio laukiame. Jis apgailestavo, kad atgailos sakramentas išgyvena krizę – daugelis tapo abejingais, nebežino, kas yra nuodėmė ir jos nebesuvokia. Atgaila ir nuodėmių išpažinimas padeda įveikti silpnumus, apsivalyti. Paminėjęs ketvirtajame amžiuje gyvenusio Bažnyčios mokytojo, garsaus pamokslininko ir vyskupo šv. Jono Auksaburnio mokymą, kardinolas L. R. Sako aptarė ir tris šimtmečius vėliau gyvenusio teologo Ninevės Izaoko mintis apie atgailą: „Malonė, kurios dėl tingumo netekome po krikšto, bet proto įžvalgumu suvokėme, per atgailą vėl atsinaujina mumyse“. „Netenkantys atgailos neišvengiamai netenka būsimos palaimos“, – sako mistikas eremitas ir vyskupas Izaokas Ninevietis, kai kuriose Rytų Bažnyčiose pripažintas šventuoju. Bagdado chaldėjų patriarchas paprašė tikinčiųjų rinkti per pasninką sutaupytas lėšas – jos bus skirtos žemės drebėjimo aukoms Sirijoje ir Turkijoje.
Sirų katalikų patriarchas Youssifas III Younanas gavėnios pasninką ir maldą, atgailą ir išmaldą iškėlė kaip veiksmus, tapatinančius su Jėzumi, kuris mokė, kad „Dievas nori ne aukos, o gailestingumo“. Šie žodžiai liudija, jog Jėzus aiškiai nurodė, kad atėjo ne dėl teisiųjų, o dėl nusidėjėlių ir kad ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams. Todėl pasninkas ir išmalda, kuriuos Bažnyčia siūlo kartu su malda, ypač gavėnios laikotarpiu, yra vertinga proga mums susitapatinti su Kristaus žvilgsniu. Patriarchas kvietė šv. Efremo Siro žodžiais, kad „kas susilaiko nuo duonos ir išvengia blogio, yra tarsi greitas sakalas, kurio piktasis nepasiveja“. „Kas tyrai pasninkauja, mintis kreipia į Aukščiausiąjį ir paniekina pasaulio geismus, nes jo mintys yra su Dievu“. Pacitavęs trečiajame amžiuje gyvenusį ir visų krikščionių gerbiamą Bažnyčios mokytoją, beje, kalbėjusį aramietiškai – aramėjų kalba, t. y. ta pačia kalba, kuria Jėzaus laikais ir šimtmečius paskui kalbėjo ir rašė žydai bei sirai, sirų katalikų primas Youssifas III Younanas pacitavo popiežių Benediktą XVI, primindamas, kad „gundytojas mus stumia į beviltiškumą arba siūlo tuščią viltį per mūsų rankų darbus, o Dievas mus apsaugo ir palaiko“. „Šiandien, žemės drebėjimų sukelto skausmo akivaizdoje, tik Dievas gali išblaškyti baimės tamsumą“, – pridūrė Sirų katalikų patriarchas.
Pareigą gelbėti nukentėjusius nuo žemės drebėjimo ir jiems padėti savo ganytojiniame laiške tikintiesiems priminė ir maronitų patriarchas, libanietis kardinolas Bechara Boutrosas Rai. Jis jiems pakartojo tai, ką savo ganomiesiems pažymėjo kitas IV amžiaus Rytų Bažnyčių tėvas šv. Bazilijus Didysis: „Turi leisti pinigus ne kaip žmogus, norintis jais džiaugtis pagal savo norus, o kaip žmogus, kuriam jie patikėti“. Maronitų patriarchas paminėjo ir teologo šv. Grigaliaus Nysiečio, beje, minėtojo Bazilijaus Didžiojo jaunesniojo brolio, irgi Bažnyčios mokytojo, mokymą: „Kas iš tavęs trykšta nėra tavo, todėl negali skelbtis esąs šeimininku“. Libano maronitų patriarchas pridūrė, kad „pasninko taisyklė ta, kad tai, ką sutaupome pasninkaudami, skirta padėti tiems, kuriems reikia pagalbos“. (SAK / Vatican News)
