Seksualinis išnaudojimas Portugalijos Bažnyčioje (1950–2022)
Kone 500 puslapių ataskaitoje pateikiama ne vien statistika, bet įvairūs kiti pjūviai ir duomenys apie išnaudojimų kontekstus, tipus, pasekmes, juridinius ir kanoninius vertinimus, apie seksualinio išnaudojimo aukų gyvenimo trajektorijas, apie išnaudotojų psichologinį profilį ir veiklą.
Nurodoma, kad nepriklausoma komisija surinko 564 asmenų užpildytus klausimynus, iš jų galiojančiais pripažinti 512 liudijimai, kai kurie atsispindėjo jau iškeltose valstybių ar bažnytinių teismų bylose, kiti buvo visai nauji.
Seksualinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje Portugalijoje tyrusi komisija rinko duomenis apie laikotarpį nuo 1950 metų iki 2022 metų. Dokumente pasitvirtino jau kitose panašiose ataskaitose pastebėta tendencija: daugiausia išnaudojimų įvyko 1960–1990 metų laikotarpiu, po to nusikaltimų kreivė ženkliai mažėja. Vaikai dažniausiai seksualinį išnaudojimą patyrė 10–14 metų amžiaus intervale, tad daugumai klausimyną užpildžiusių aukų šiandien virš 50 metų amžiaus, o nemažai juos išnaudojusių asmenų nebėra tarp gyvųjų.
Kaip žinia, seksualinis išnaudojimas yra skirstomas pagal veiksmų pobūdį ir sunkumo laipsnį: nuo neleistino kalbėjimo iki labai sunkių išnaudojimo formų. Daugumoje išnaudojimo atvejų kalbama apie lietimus, tačiau nuo kelių iki keliolikos procentų aukų patvirtino, kad patyrė tris išnaudojimo formas, kurios teisiškai vertinamos kaip išprievartavimas: lytinius, analinius arba oralinius aktus. Kalbant apie teisę, ataskaitoje primenama, kad senaties sukaktis kanonų teisėje apima 20 metų po pilnametystės, o Portugalijos baudžiamojoje teisėje – tik penkis metus: kitaip tariant, auka turi pranešti apie patirtą prievartą iki 23 metų amžiaus. Tačiau sukaupta patirtis rodo, kad aukoms reikia gerokai ilgesnio laikotarpio prabilti apie šią trauminę patirtį. Tad tarp rekomendacijų yra pasiūlymas, kad tokiems nusikaltimams valstybė nustatytų senaties terminą iki 30 metų. Daug kitų rekomendacijų yra skirta nulinės tolerancijos principui, jau priimtam ir įgyvendinamam, gerinti bei pagalbos aukoms – ypač emocinės ir psichologinės – teikimui. Priduriama, kad apie ketvirtadalis atsiliepusių aukų nurodė, jog išliko praktikuojančiais katalikais, kiti nutolo.
Dauguma išnaudotojų Portugalijoje buvo vyrai – beveik 97 procentai, o moterys sudarė apie tris procentus. Išnaudotojų dauguma – 77 procentai – buvo dvasininkai, o likusieji buvo bažnytinių įstaigų personalo ar bendruomenių nariai pasauliečiai.
Ataskaitoje apie seksualinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje per pastaruosius septynis dešimtmečius Portugalijoje primenama, kad atsiliepusios aukos nėra visos aukos. Pritaikius statistinius modelius ir turimus duomenis netiesiogiai spėjama, kad, be 512 atsiliepusių asmenų, gali būti dar apie 4300 kitų aukų.
Portugalijos vyskupų konferencija užtikrino, kad toliau eis atgailos, atsiprašymo, teisingumo ir tiesos keliu, nes žaizdos pripažinimas yra sąlyga jos išgydymui. Ataskaitos rezultatams ir rekomendacijoms bus skirtas artimiausias Portugalijos vyskupų susitikimas – jis prasidės Fatimoje, Fatimoje kovo 3-iąją.
Iki vasario pabaigos Portugalijos teisėsaugai ir bažnytiniams teismams bus perduotas sąrašas dvasininkų, paminėtų aukų liudijimuose, kurie yra gyvi, kai kuriais atvejais eina savo pareigas, atlieka vienokį ar kitokį aktyvų vaidmenį. Tada bus sprendžiama dėl papildomų tyrimų, baudžiamųjų bylų užvedimo ir bausmių skyrimo. (RK / Vatican News)
