16 konspektų apie krikščionybės žydiškumą
Žydų Biblijos knygos, papročiai, vertybės, terminologija, kalendorius, kunigai ir rabinai, Dievo vardas, moterys, Izraelio išrinkimas, teisingumas ir gailestingumas, žydų tauta ir žemė, Jėzus – Ješua, Saulius, Italijos žydai, katalikų ir žydų dialogas po Vatikano antrojo susirinkimo yra pagrindinės konspektų temos.
Konspektus vieniems kitus geriau pažinti parengė mišri Italijos vyskupų konferencijos ir Italijos žydų bendruomenių federacijos ekspertų grupė, dalyvaujant Italijos vyskupų konferencijos (IVK) komisijų ekumeniniams, tarpreliginiams, ugdymo ir katalikų tikybos dėstymo mokyklose klausimams atstovams. Ugdymo projektas po trejų metų rengimo darbo pristatytas kovo mėnesį Italijos judaizmo ir Šoa nacionaliniame muziejuje Feraroje surengtame suvažiavime.
Jame kalbėjusieji pažymėjo, kad 16 konspektų yra svarbi žinių ir teisingos informacijos gilinimo ir perdavimo priemonė. Anot Alessandra Migliozzi, Italijos švietimo ministerijos atstovės, teisinga informacija apie žydų pasaulį Italijos mokyklų vadovėliuose yra būtina siekiant atremti nepriimtinus antisemitizmo protrūkius. „Turime kovoti su tokiu elgesiu, o pagrindinis būdas tai daryti – bendradarbiauti perduodant teigiamas vertybes mūsų vaikams, pradedant nuo mokyklos“, – pažymėjo ministerijos atstovė.
Italijos katalikiška spauda ir naujienų tarnybos skyrė daug dėmesio ugdymo priemonei, kvietė susipažinti su konspektų turiniu, pristatytu IVK portale.
Jėzus – Ješua
Konspekte apie Jėzų – Ješua, be kitų temų, kalbama apie Jėzaus žydiškumo atradimą, kaip apie vieną iš didžiausių žydų ir katalikų dialogo naujienų. Nors sąmoningai niekas nenutylėjo Jėzaus žydiškumo – dar 1985 m. popiežiškoji komisija patikino, kad „Jėzus yra žydas ir amžiams toks yra“, – tačiau su laiku Jėzaus asmuo buvo nutautintas, atskirtas nuo žydiško ir istorinio konteksto, sugraikintas ir sulotynintas. Todėl svarbu, kad Jėzus būtų sugrąžintas prie savo kilmės ištakų. Kad autentiškiau pažintume Jėzų reikia geriau pažinti hebrajų pasaulį.
Anot Martino Bubnerio, Jėzaus žydiškumo eksperto, Izraelio bendruomenė galėtų pripažinti Jėzų ne tik kaip svarbią istorinę savo religijos figūrą, bet ir per tūkstantmečius susiformavusios plėtros kontekste, kurios galutinis tikslas – Izraelio ir pasaulio išganymas. Judaizmo mokslų centro vadovas Romoje t. Etienne Emmanuelis Vetö tikina, jog, prieš užduodant klausimą, „Kas atmetė ir nužudė Jėzų?“, reikia klausti, „Kas jį priėmė?“ Tai buvo žydai: Marija ir Juozapas, Jonas Krikštytojas, Petras ir Andriejus, Jokūbas ir Jonas ir kiti apaštalai, įskaitant visus pirmuosius Jėzaus mokinius – tūkstančius pirmosios žydų-krikščionių bendruomenės narių. Jie sekė Jėzumi visai nemanydami atsisakyti savo protėvių tikėjimo, o, priešingai, būdami įsitikinę, kad yra visiškai ištikimi Sandorai ir Dievo pažadams Izraeliui.
Jėzaus Geroji Naujiena, graikiškai euangelion, yra biblinio žydiško termino besorah tovah vertimas. Vėliau evangelija pavirto kai kurių tekstų, pradėjusių naują žanrą, pavadinimu. Euangelion pirmą sykį paminėtas įpusėjus I amžiui seniausiame Naujojo Testamento tekste, apaštalo Pauliaus laiške Tesalonikiečiams (žr. 1 Tes 1, 9–10).
Saulius-Paulius
Žydiškai mąstęs ir gyvenęs Saulius-Paulius, savo kilmės religinėms šaknims ištikimas apaštalas, šio laiško pirmosiose eilutėse paaiškino, ką reiškia Evangelijos skelbimas: geroji naujiena iš esmės reiškia atsivertimą nuo stabų į Elohimą, t. y. Dievą, su troškimu tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui ir laukti iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusių, – Jėzaus. Šis išganymo skelbimas, išplėstas, kad būtų prieinamas ir pagonims, atitinka žydų tikėjimą. Dabar jau ir pagonys per Jėzų Mesiją (Ješua ha-Mašijaḥ) kviečiami dalyvauti išgelbėjime, kurį Elohimas jau pasiūlė Izraeliui, su kuriuo jis sudarė neišardomą sandorą.
Atskirame konspekte apie Saulių-Paulių griaunami kai kurie per tūkstantmečius susikūrę mitai, esą jis buvęs antižydiško nusistatymo – judaizmo priešininkas ir Toros neigėjas. Ir Tautų apaštalą reikia sugrąžinti į labai spalvingą istorinį ir religinį I a. judaizmo kontekstą. Iš tiesų Saulius-Paulius savo laiškuose itin didžiuojasi savo žydiškomis šaknimis, užsidegimu žydiškam tikėjimui. Anot rašytojo Marko D. Nanoso, Pauliaus laiškus reikia skaityti kaip parašytus žydo, ištikimo Toros – Penkiaknygės – įsakymams, po to, kai įsitikino, kad Jėzus yra Mesijas ir kai buvo pašauktas skelbti jo Gerąją naujieną visos tautoms.
Saulius-Paulius vykdo misiją, kad pagonys būtų įtraukti į išganymo istoriją. Jo uždavinys – kad mesijinis tautų atsivertimas būtų įgyvendintas per likusį trumpą laikotarpį. Jis siekė sukurti naują tautą, kuri prisidėtų prie Izraelio tautos, o ne kad būtų jai alternatyva, bet to, jis manė, kad nežydai neprivalo laikytis kai kurių Toros priesakų.
Anot konspektų autorių, reikšminga tai, kad po Šoah, kai buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad antijudaizmas yra rimta nuodėmė, prisidėjusi sukeliant tragiškus istorinius įvykius, Vatikano II Susirinkimo tėvai pareiškime Nostra Aetate pasitelkė apaštalo Pauliaus tekstus, kad būtų naujai pristatomi žydų ir krikščionių santykiai. Cituodami apaštalo Pauliaus laišką romiečiams, konspektų autoriai pažymi, kad būtent šis susitaikymas pripildo viltimi žydų ir krikščionių susitikimą, „nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (žr. Rom 11–15). (SAK / Vatican News)
