Benediktas XVI. Šeši šv. Juozapo gyvenimo epizodai
2010 metų liepą, šv. Juozapui dedikuoto fontano inauguracijos Vatikano soduose metu, Benediktas XVI pateikė trumpą katechezę apie šv. Juozapą, komentuodamas šešis jo gyvenimo epizodus vaizduojančias bronzines lenteles.
Visų pirma jis pakomentavo lentelę apie Juozapo ir Marijos santuoką. Juozapas buvo kilęs iš karališkosios Dovydo giminės ir per santuoką su Marija jos Sūnui – Dievo Sūnui – taip pat suteikė teisėtą „Dovydo sūnaus“ titulą, taip išpildydamas pranašystes. Juozapo ir Marijos santuoka buvo žmogiškas, tačiau lemiamas įvykis žmonijos išganymo istorijoje, Dievui išpildant savo pažadus. Ši santuoka turėjo antgamtinį atspalvį, kurį sutuoktiniai priėmė su nuolankumu ir pasitikėjimu.
Netrukus Juozapas susiduria su išmėginimu sau ir savo tikėjimui: prieš pradėdamas gyventi su pažadėtąja nuotaka sužino, kad ji laukiasi ir gerokai sutrinka. Nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumano ją atleisti tylomis (žr. Mt 1, 19). Tačiau, kaip vaizduojama antroje lentelėje, sapne jam pasirodė angelas ir paaiškino, jog tai Šventosios Dvasios darbas.
„Juozapas, pasitikėdamas Dievu, sutiko bendradarbiauti išganymo plane. Žinoma, dieviškasis įsikišimas į jo gyvenimą negalėjo jo nesukrėsti. Patikėti save Dievui nereiškia matyti viską aiškiai pagal savo kriterijus ir įgyvendinti tai, ką suplanavome“, – sakė Benediktas XVI. Pasak jo, patikėti save Dievui reiškia išsižadėti savęs, ištuštinti save, nes tik tas, kuris sutinka save prarasti dėl Dievo, gali būti pavadintas, kaip kad šv. Juozapas, „teisiu“: suderinti savo valią su Dievo valia ir tokiu būdu realizuoti save.
Trečioji scena – Jėzaus gimimas. Evangelija, kaip žinome, neperdavė jokių Juozapo žodžių. Toks tylaus darbo stilius būdingas visai jo egzistencijai, susidūrus su Dievo veikimo savo sužadėtinėje slėpiniu ir vėliau, esant šalia Marijos gimdymo metu. Tą šventąją naktį Betliejuje su Marija ir Kūdikiu yra ir Juozapas, kuriam Dangiškasis Tėvas patikėjo kasdienį rūpinimąsi savo Sūnumi žemėje, ir tai jis vykdė nuolankiai ir tyliai.
Ketvirtoji bronzinė šv. Juozapui skirto fontano lentelė vaizduoja dramatišką bėgimo nuo pražūtingos Erodo prievartos į Egiptą sceną. Juozapas su šeima priversti skubiai palikti savo žemę: tai dar vienas slėpiningas momentas jo gyvenime, dar vienas išmėginimas, pareikalavęs visiškos ištikimybės Dievo planui.
Po šių įvykių Juozapas paminimas tik dar vieną kartą: kai su šeima atvyko į Jeruzalę, kartu su Marija labai nerimavo dėl pasimetusio Jėzaus ir stebėjosi jį atradęs šventykloje, kaip pavaizduota penktoje lentelėje. Į tėvų susirūpinimą Dievo Sūnus atsako dvigubu klausimu, kuris Marijai ir Juozapui sunkiai suprantamas, bet daug pasakantis – „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Savo žemiškiesiems tėvams Jėzus primena dangiško Tėvo pirmenybę, patvirtina Dievo valios viršenybę prieš visas kitas valias ir atskleidžia Juozapui gilią jo vaidmens tiesą: jis taip pat yra Tėvo pašauktas būti Jėzaus mokiniu, pašvęsti savo egzistenciją Dievo Sūnui ir Mergelei Motinai.
Šeštojoje scenoje vaizduojamas Juozapas, kuris darbuojasi savo dirbtuvėse Nazarete, o greta jo dirba ir Jėzus. Dievo Sūnus vis dar paslėptas nuo žmonių, Marija su Juozapu saugo jo slėpinį ir kasdien juo gyvena: Įsikūnijęs Žodis auga kaip žmogus savo tėvų šešėlyje, bet tuo pat metu ir jie yra paslėpti Kristuje ir jo slėpinyje ir gyvena savo pašaukimu.
Pasak Benedikto XVI, šios šešios scenos simboliškai primena paprastumo ir nuolankumo vertybes kasdien vykdant Dievo valią, kuriomis pasižymėjo tylus, bet vertingas Atpirkėjo globėjo gyvenimas.
„Jo užtarimui pavedu Bažnyčios ir pasaulio lūkesčius. Kartu su Mergele Marija, savo sutuoktine, tegul jis visada kreipia mano ir jūsų kelią, kad būtume džiaugsmingi taikos ir išganymo įrankiai“, – linkėjo popiežius. (RK / Vatican News)
