JAV vyskupai: kūnas nėra daiktas ar paprastas sielos įrankis
Žmogaus kūno keitimas medicininėmis ir technologinėmis priemonėmis jau yra įmanomas ir toliau vystantis technologijoms neišvengiamai sukels įvairių klausimų. Jau seniai diskutuojama apie žmonių klonavimo, žmonių bei gyvūnų genetinių hibridų, genetinio žmogaus kūno gerinimo klausimus ir problemas. Kai kurie futurologai drąsina žmogaus kūno ir mašinų integravimą. Žmonių kūnai jau keliolika metų keičiami ir dėl to, kad asmenys nenori tapatintis su savo biologiniu kūnu. Požiūriai nesutampa: yra manančių, kad lyties keitimo operacijos turi būti skubinamos, ankstinamos, jos turi būti atliekamos atsižvelgiant vien į asmens jauseną ir apsisprendimą, yra tvirtinančių, apžvelgus jau sukauptą patirtį, kad verčiau eiti tais terapijos keliais, kurie padeda asmenims priimti savo kūną, nes daugėja pavyzdžių, kad lyties keitimas asmenų sunkumų neišsprendė, bet dar labiau juos komplikavo.
„Doktrininėje notoje apie žmogaus kūno technologinių manipuliacijų moralines ribas“ primenamas po amžius trukusių filosofinių ir teologinių diskusijų Bažnyčioje išgrynintas antropologinis principas, jog asmuo yra kūno ir sielos vienybė, abu dėmenys jį steigia, abu yra būtini.
„Kūnas nėra daiktas ar tiesiog sielos įrankis, kuriuo kiekvienas žmogus gali disponuoti pagal savo valią, bet sudedamoji žmogaus dalis, dovana, kurią reikia priimti, gerbti ir rūpintis kaip kažkuo, kas priklauso vidinei asmens tvarkai", – pažymi JAV vyskupų Tikėjimo doktrinos komitetas.
„Plečiantis mūsų galimybių spektrui, privalome klausti, ką turėtume ar ko neturėtume daryti. Neatsiejamas kriterijus priimant tokius sprendimus yra pamatinė sukurtojo pasaulio tvarka. Naudodamiesi technologijomis, privalome paisyti šios tvarkos.“
Notoje primenamas popiežiaus Pranciškaus enciklikos Laudato si’ 155 skirsnis:
„Žmogaus ekologija taip pat apima daug gilesnį dalyką – būtiną žmogaus gyvenimo santykį su moraliniu įstatymu, įrašytu pačioje žmogaus prigimtyje, santykį, be kurio neįmanoma sukurti oresnės aplinkos. Benediktas XVI pareiškė, kad egzistuoja ir „žmogaus ekologija“, nes „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad mūsų kūnas pastato mus į tiesioginį santykį su aplinka ir kitomis gyvomis būtybėmis. Savo kūno kaip Dievo dovanos priėmimas yra būtina sąlyga, kad kaip Tėvo dovaną ir bendrus namus būtų galima priimti ir visą pasaulį. Ir priešingai, viešpatavimo savo kūnui logika kartais virsta subtilia viešpatavimo kūrinijai logika. Mokytis priimti savo kūną, rūpintis juo bei gerbti jo reikmes tikrajai žmogaus ekologijai yra esminės svarbos dalykas. Norint pažinti patį save per susitikimą su kitu, kuris kitoks, nei aš, taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą. Tada bus įmanoma džiugiai priimti savitą kito ar kitos dovaną kaip Dievo Kūrėjo darbą ir vienam kitą praturtinti. Todėl nesveika yra nuostata siekti „panaikinti lyčių skirtumus, nes nebesugebama su tuo susidoroti“. (RK / Vatican News)
