Karas ir ekumenizmas. Neturi būti valstybinių religijų
Nuo tada, kai Ukrainoje prasidėjo baisus Rusijos vykdomas karas, į pasaulio dėmesio akiratį pateko ir Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva, rašo kardinolas. Baltijos šalys bijo, kad Rusija gali įsiveržti ir į jų teritorijas. Šią baimę lemia dvi priežastys: pirmoji – geografinis Rusijos artumas; antroji – sovietinės okupacijos metais šių šalių gyventojų patirtų baisumų prisiminimas. Kardinolas K. Kochas primena, kad ir popiežius Pranciškus, 2018 m. užbaigdamas apaštališkąją kelionę Baltijos šalyse, per įprastinę spaudos konferenciją į Romą grįžtančiame lėktuve Baltijos šalių istoriją pavadino „invazijų, diktatūrų, nusikaltimų, deportacijų istorija“. Popiežius Pranciškus lankėsi šiose valstybėse jų nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio proga.
Po šio įvado Kurtas Kochas pamini Baltijos šalyse susiklosčiusius krikščionių bendruomenių santykius su savo valstybėmis, kurie yra iš esmės kitokie negu Rusijoje. Pasak kardinolo, karas, ir ypač Maskvos patriarcho požiūris, atskleidė, kad Rusijoje tebeegzistuoja sena Bažnyčios ir valstybės simfonija. Tačiau, kaip teigia kardinolo cituojamas Paderborno ekumenizmo instituto direktorius Johannesas Oeldemannas, tas senas bizantiškas valstybės ir Bažnyčios santykių modelis priartėjo prie savo pabaigos, nes Rusijos Bažnyčios vadovo laikysena šį modelį diskredituoja taip, kad jis nebeturi šansų išlikti gyvas. Kardinolas pastebi, kad valstybės ir religijos susisiejimas praeityje buvo būdingas ir kitoms šalims ir Bažnyčioms. Straipsnyje paminėtas Estijos liuteronų pavyzdys, kai švedų valdymo laikotarpiu liuteronybė buvo oficiali valstybės religija, tačiau nepriklausomoje Estijoje tokio susisiejimo su valstybe buvo atsisakyta. Kaip teigia Estijos evangelikų liuteronų arkivyskupas Urmas Viilma, nebuvimas valstybine Bažnyčia saugo nuo buvimo „valstybės naminiais gyvūnais“.
Pasak kardinolo, Bažnyčios ir valstybės santykių klausimas yra viena iš mažiausiai nagrinėjamų temų ekumeniniuose dialoguose. Šiandien jam reikia ypatingo dėmesio. To reikalauja tiek šiandieninė pasaulio situacija ir Bažnyčių misija jame, tiek būtinumas išsaugoti ir tęsti Bažnyčių tarpusavio bendradarbiavimą. Savaime suprantama, kad bet kokios ekumeninės diskusijos turi vykti visiškai užtikrintos religijos laisvės sąlygomis.
Krikščionių Bažnyčios, plėtodamos tarpusavio ekumeninius ryšius, galės įtikinamai tarnauti visų krikščionių, visų bažnytinių bendruomenių, kaip ir visų tikybų, religijos laisvės labui tik tuo atveju, jei jų santykiai su savo valstybėmis vadovausis religijos laisvės principu, tuo principu, apie kurį kalbėjo popiežius Jonas Paulius II per savo kelionę į Baltijos šalis 1993 m., pavadinęs Lietuvą „tylia aistringos meilės religijos laisvei liudytoja“.
Todėl reikia tikėtis, rašo kardinolas K. Kochas, kad ir Baltijos šalyse, ypač Baltijos šalyse, toliau skleisis liudijimai apie kasdieniame gyvenime galiojančią religijos laisvę, taip svarbią šiandienos pasaulyje, kuriame, deja, susiduriame ne tik su religijos grožiu ir tiesa, bet ir su piktnaudžiavimu bei jos politiniu instrumentalizavimu. Rusijos išprovokuotas karas Ukrainoje yra rimtas iššūkis ir religijai, raginimas peržiūrėti savo savivoką ir misiją visuomenėje.
