„Išeinanti Bažnyčia" – viena būdingiausių šio pontifikato frazių
„Išeinanti Bažnyčia“ – vieni bandė, norėdami įtikti, įterpti šiuos žodžius į savo homilijas ar konferencijų pranešimus. Kiti, įstrigę netikros tradicijos kalėjime, už tuščių formų ir neatitikimo tikrovei grotų, bandė juos išjuokti. Tačiau šie žodžiai yra atsakas tiems, kurie, gerojo samariečio palyginime, perėjo į kitą kelio pusę. Tai kvietimas nebūti rezervate užsidariusia gentimi.
Popiežiaus kvietimas išeiti visų pirma yra dvasinis, rašo kun. F. Pesce. Tai pašaukimas ir Šventosios Dvasios siuntimas patirti jos Meilės staigmenas, nuo pat Abraomo laikų. Dažnai atrodo, kad esame tam per silpni – bet iš tiesų tai velnio gudravimas, nes kiekvienas misijinis veiksmas gimsta iš pripažinto silpnumo, taip pat ir to, kurį sukelia technokratinis ir galios žvilgsnis.
Būti išeinančia Bažnyčia reiškia būti arti pasaulio skausmo. Neturime žodžių, kurie laimi, bet žodžius, kurie gelbsti. Klausdami kaip evangelizuoti ir kaip išlaisvinti silpnuosius iš neteisingumo, turime būti sėjėjais didžiuliame pasaulio lauke, kuriame bendrame Tėvo mylimų vaikų likime sugyvena, mokosi vienas kitą pažinti ir gerbti tai, kas šventa ir tai, kas profaniška.
Mes negyvename dviejose atskirose erdvėse, iš kurių vienoje kvepia smilkalais, kitoje – dulkėmis ir krauju. Vieninteliai mūsų namai yra žmogaus miestas, tikras, o ne abstraktus miestas, kuriam būtinas atsinaujinimas, kad gyvenimas taptų tikrai tinkamas kiekvienam žmogui. Tai nėra absoliuti tvarka, nepaisanti mūsų prieštaravimų ir pusiausvyrų.
Mūsų kelionės horizontas – žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gėris. Bažnyčia egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet tam, kad neštų Kristų pasauliui ir skelbtų Evangeliją tautoms. Reikia ne tiek naujų dalykų, kiek naujo požiūrio į tikėjimą: nustoti gyventi pagal nusistovėjusias, pripažintas formas ir tapti mažąją kaimene, kuri įžengia į žmonių gyvenimą. Susitikimas su kitu žmogumi gali būti varginantis ir reikalaujantis daug pastangų, bet Viešpats suteiks savo šviesą. Dievo žodis kalba aiškiai – jis skatina mylėti ne žodžiais, o darbais. Ką pasakyti apie bendruomenę, kuri gyvena galbūt intensyvų, bet akliną dvasinį gyvenimą kvartale, kuriame daug bedarbių, benamių, praradusių tėviškę, kai Dievas sako, kad jo širdis ten, kur kančia ir vargai?
Turime klausytis šio žodžio, visada nešiotis jį savo širdyje. Pamokanti Pauliaus patirtis, kurio atsivertimas prasidėjo, kurio gyvenimas pasikeitė tada, kai jis išgirdo Dievo žodį. Visą likusį gyvenimą jis skelbė šį Žodį, šią tikrovę, į kurią nuolatos gilinosi. Šio žodžio esmė – buvimas mylimu ir todėl išrinktu. Apie tai jis švelniai rašo pats – „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (žr. Gal 1, 15).
Šį buvimo mylimu suvokimą, skatinantį būti liudytoju ir iš visų jėgų skelbti Jėzaus Evangeliją, per pastaruosius dešimt metų matėme popiežiaus Pranciškaus žodžiuose, gestuose ir pasirinkimuose. Kartais pasauliui ir pačiai Bažnyčiai atsidurti prieš Evangeliją nėra patogu. Kita vertus, Dievo tauta tam pritaria, o daug kitų religijų išpažinėjų ir daug netikinčiųjų – gerbia.
Pirmiausia atverkime savo širdis, o paskui ir parapijas, universitetus, be baimės jausmo, be pralaimėjimo baimės ar apsimetimo, jog nežinome, kad įsitvirtinti legalizme yra lengviau nei priimti Evangelijos iššūkį – laukiant susitikimo su Dievu mylėti iki galo, – rašo Romos vyskupijos kunigas, apžvelgdamas popiežiaus kvietimą būti „išeinančia Bažnyčia“. (RK / Vatican News)
