Arkivyskupo Rolando Makricko konsekravimo iškilmė
Šių metų vasario 11 d. popiežius Pranciškus Rolandą Makricką paskyrė tituliniu Tolentino vyskupu ir suteikė jam asmeninį arkivyskupo titulą. Balandžio 15 d. aukotoms konsekracijos Mišioms vadovavo Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas, kuris buvo ir pagrindinis naujojo vyskupo konsekruotojas. Koncelebravo valstybės sekretoriaus pavaduotojas arkivyskupas Edgaras Pena Parra, Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigas kardinolas Stanislawas Rylko, beveik visi vyskupai ir daug kunigų iš Lietuvos, naujojo arkivyskupo kolegos iš Šventojo Sosto diplomatinės tarnybos ir Vatikano institucijų.
Kardinolo P. Parolino homilija
Nuoširdžiai jus sveikinu, o kadangi vis dar išgyvename Velykų iškilmę, kuri liturgijoje trunka aštuonias dienas, noriu kiekvienam iš jūsų perduoti geriausius linkėjimus, o ypač – Šventojo Tėvo palaiminimą.
Mons. R. Makricko konsekravimas vyskupu, kurį šiandien švenčiame, savyje turi velykinio džiaugsmo žymių, taip pat tam tikrų malonės ženklų, būdingų šiai svarbiausiai liturginių metų šventei.
Visų pirma, tai – gailestingumo ženklas. Brangus Monsinjore Rolandai, kunigystės pilnatvę gauni žengiant į Dievo Gailestingumo sekmadienį ir gailestingumo paženklintu bažnytinių metų laiku. „Tai, – rašė Šventasis Tėvas, užbaigdamas 2016 m. paskelbtą nepaprastąjį jubiliejų, – gailestingumo metas“ (Apaštališkasis laiškas Misericordia et misera, 2016 m. lapkričio 20 d., Nr. 21).
Šalyje, iš kurios esi kilęs, Lietuvoje, ši žinia yra įaugusi į jos audinį. Būtent Vilniuje 1934 m. šventoji Faustina išgirdo iš Kristaus žodžius, apie kuriuos šiandien visi žino: „Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė. Paprašyk, kad tą dieną mano ištikimas tarnas visam pasauliui kalbėtų apie didįjį mano Gailestingumą: tą dieną tiems, kurie priartės prie gyvybės šaltinio, bus atleistos visos kaltės ir dovanotos visos bausmės. Žmonija neras ramybės, kol su pasitikėjimu nesikreips į mano Gailestingumą“.
Be to, Vilniaus centre yra pirmasis gailestingojo Jėzaus atvaizdas, kurio reprodukciją turime ir šioje bazilikoje. Jis yra gerai žinomas ir labai gerbiamas, todėl norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną detalę – foną. Jis yra juodas, niūriai juodas, intensyviai vaizduojantis tamsią nuodėmės jėgą. Ir būtent šiame fone spindi Prisikėlusysis, kuris išlieja savo gailestingumą ant mūsų vargų. Pagal paveiksle matomas grindis galime spręsti, kad tai Paskutinės vakarienės menė – liūdesio kupina vieta, kurioje buvo susirinkę Jėzaus išsižadėję ir jį apleidę mokiniai, iš baimės aklinai užsidarę duris. Ir kaip tik ši vieta virsta atleidimo, malonės, Šventosios Dvasios išliejimo vieta.
Monsinjore Rolandai, Šventoji Dvasia šiandien išliejama ant tavęs, kad Bažnyčios Paskutinės vakarienės menėje ir mūsų bendruose pasaulio namuose būtum gailestingumo ir atleidimo dalytojas; kad būtum ganytojas, kuris gailestingai žvelgia į žmogaus ir visuomenės žaizdas, tarnas, kuris sugeba atskirti klaidą nuo suklydusiojo, kad būtum pasirengęs malonės dovanomis, kurias esi gavęs, kurias gausi dabar ir ateityje, gydyti tamsias šiandienos žmogaus žaizdas šviesiu Jėzaus žaizdų švelnumu.
Pereinu prie antrojo velykinio ženklo. Esi konsekruojamas užbaigiant didžiąją Velykų dieną, kai Evangelija, susiedama pirmąją ir aštuntąją dienas, vos už kelių eilučių net tris kartus kalba apie anksčiau negirdėtą Jėzaus sveikinimą: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19.21.26). Šis Prisikėlusiajam būdingas kreipinys iš tikrųjų yra kur kas daugiau nei pasveikinimas, bet reiškia įteikimą tos Kristaus dovanos, kurią jis pažadėjo saviesiems prieš Velykas: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27).
Kitas žodis, prie kurio norėčiau trumpam sustoti, yra taika. Taika, kuri, kaip pabrėžia šv. Paulius, yra ne tik paprastas konflikto nebuvimas, bet naujas bendrystės ir susitaikinimo rezultatas (plg. Ef 2, 14). Velykų dieną Jėzus Kristus šią savo taiką išlieja pasaulyje būtent todėl, kad sutaikino žmoniją su Tėvu: tapęs panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę, jis prisiėmė nesutaikinto žmogaus būseną iki pat gelmių, iki tokio laipsnio, kad ant kryžiaus patyrė didžiausią apleistumą, Dievo nutolimą, mirtį, netgi nužengimą į pragarus. Įveikęs visus atstumus, viską sutaikinęs meile, kad niekas, net nuodėmė ir mirtis, daugiau nebeskirtų nuo dangaus, jis skelbia taiką ir ją dovanoja.
Ypač tau, brangus monsinjore, kuris kaip Šventojo Sosto diplomatas esi ypatingu būdu pašauktas būti taikdariu, šiandien dovanojama taika, kurios pasaulis, kaip, deja, matome, nepažįsta, bet kurios trokšta. Tai taika, kuri pasiekiama ne gerai parengtomis sutartimis, bet priimama į širdį, kad paskui būtų perduodama liudijimu.
Šiandien, per Dievo Gailestingumo šventę, šventoji Faustina gali padėti mums apmąstyti šią taiką. Skaitydami jos dienoraštį matome, kaip dažnai ji pasigenda ramybės ir giedros akimirkų, tačiau kaip tada, kai kančia ir nesusipratimai yra didžiausi, ji labiausiai jaučia, kad turi semtis iš Viešpaties kitokios ramybės, negu ta, kurią gali duoti pasaulis.
Ji kelis kartus aprašo ypatingą būdą Jėzaus dovanojamai ramybei pasiekti. Žmogus pasiekia tą ramybę, kai Dievo valią jis kelia aukščiau už savo valią. Ji rašo: „Kai paklūstu šventai Dievo valiai, mano sielą užlieja begalinė ramybė“ (Dienoraštis, 1937 11 12).
Priimti Dievo valią, pasirengus tarnauti Bažnyčiai, tau, monsinjore Rolandai, kaip ir daugeliui kitų, reiškė vykdyti tikrai netikėtas užduotis. Šia prasme tau gali padėti kiti žodžiai, kuriuos šventoji Faustina sako širdyje išgirdusi iš Viešpaties, kaip tik tuo metu, kai kunigas jai aiškino klusnumo vertę: „Taip, kai žmogus yra klusnus, aš paimu jo silpnumą ir vietoj jo duodu savo jėgą“ (Dienoraštis, 1935 11 08). Juose aidi Viešpaties žodžiai Pauliui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).
Aš manau, kad ši bazilika ir tie, kurie joje vykdo savo tarnystę, kūrybingomis iniciatyvomis skatina pamaldumą į Švč. Mergelę Mariją, atlieka ypatingą misiją – iš šalies žiūrint silpnomis maldos, atgailos, adoracijos priemonėmis pritraukia Dievo taikos galią. Konfliktų paženklintu metu ši popiežiaus Liberijaus bazilika yra taikos orientyras. Apie tai mums primena Benedikto XV nurodymu skurta skulptūrinė grupė Maria Regina Pacis, kad žmonės melstų Mergelę Mariją nutraukti Didįjį karą, kurį tas popiežius apibūdino kaip nereikalingas žudynes.
Po gailestingumo ir taikos norėčiau pabrėžti trečią ir paskutinį elementą – veiksmažodį, kuris, man regis, šiandienos Evangelijoje užima svarbiausią vietą. Tai veiksmažodis „matyti“. „Mes matėme Viešpatį“, – sako mokiniai Tomui. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio... netikėsiu“ (Jn 20, 25), – protestuoja Tomas. „Tu įtikėjai, nes pamatei“ (Jn 20, 29), – galiausiai atsako jam Jėzus. Jono Evangelijoje veiksmažodis „matyti“ reiškia ne tik juslinę patirtį, bet daug daugiau. Su tuo susidūrėme ne kartą. Pavyzdžiui, aklo gimusio žmogaus pagydymo atveju grąžinamas ne tik fizinis, bet ir dvasinis regėjimas (plg. Jn 9); taip pat graikų, sakančių: „Mes norime pamatyti Jėzų“ (Jn 12, 21) žodžiai reiškia ne tik tai, kad jie nori išvysti Jėzų – juk iš tiesų jie buvo kartu toje pačioje vietoje – bet ir kad jie nori jį asmeniškai sutikti, su juo susipažinti. Ir pats Jėzus garsioje Evangelijos ištraukoje sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), turėdamas omenyje ne patį žiūrėjimo veiksmą (kas gi gali pasakyti, kad matė Tėvą?), bet asmeninį pažinimą.
Taigi, matyti reiškia užmegzti asmeninį ryšį. Brangus monsinjore Rolandai, netrukus visiškai priartėsi prie Kristaus, Gerojo Ganytojo. Todėl esi kviečiamas dar labiau matyti jį kaip savo nuolatinį atskaitos tašką, žiūrėti į jį žvilgsniu, kuris stengiasi būti vis panašesnis į jo žvilgsnį, kuris mato kiekvieną avį, kad galėtų ją ganyti, ir ieško paklydusių. Be abejo, taip pat esi pašauktas budriai prižiūrėti tau patikėtus administracinius reikalus.
Vienintelis žvilgsnis, kurio tavęs neprašoma, yra žvilgsnis į save patį, nes Viešpats savo žvilgsniu palydi tuos, kuriuos pasirinko būti arčiausiai savęs ir atsidėti jo žodžio skelbimui. Taigi paslaptis yra puoselėti nuolatinį artumą su Viešpačiu, matyti jį kiekvienu metu ir kiekviename įvykyje. Broliai ir seserys, tai yra gyvybiškai svarbu ne tik ganytojams, bet ir kiekvienam krikščioniui, atgimusiam per Viešpaties Prisikėlimą. Velykos tenebūna tik pamaldžiai išgyvenamas įvykis, bet vis labiau tebūna kaskart atnaujinamas gyvybiškai svarbus susitikimas su Prisikėlusiuoju, kad Gyvybės Viešpats taptų mūsų gyvenimo Viešpačiu, kad jo prisikėlimas būtų neišsenkantis mūsų vilties šaltinis.
Brangus monsinjore Rolandai, tegul Dievo Motina, Salus Populi Romani, kuri tave ypatingu būdu sieja su Romos miestu ir Šventuoju Tėvu, dažnai lankančiu šią vietą, būna tau Gailestingumo Motina; tegul ji tau būna Taikos Karalienė; tegul ji tau padeda matyti Jėzų, formuoja tave taip, kad būtum vis artimesnis jam ir priimtumei kasdien tau teikiamas malonės dovanas.
Amen.
Arkivyskupas Rolandas Makrickas gimė 1972 m. Biržuose. 1996 m. buvo įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijai, 1996–2001 m. buvo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretorius. 2004 m. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete jis įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. 2006 m. buvo priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Gruzijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje. Nuo 2021 m. jis yra Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras. 2023 m. vasario 11 d. popiežius Pranciškus jį paskyrė arkivyskupu. (jm / Vatican News)
