Paryžiuje palaimintaisiais paskelbti penki Komunos kankiniai

1871 m. Prancūzijoje buvo labai neramūs: po ką tik pasibaigusio Prūsijos ir Prancūzijos karo žlugo imperinė santvarka ir buvo įsteigta vadinamoji Trečioji Respublika. Tuo pat metu visame krašte išplito vadinamasis Komunų – revoliucinės miestų savivaldos – judėjimas, sukeltas įvairių politinių ideologijų, įskaitant socialistines sroves. Po įnirtingų pilietinių susirėmimų Trečiosios Respublikos pajėgos paėmė viršų, o Komuna pralaimėjo. Aukų priskaičiuojama tūkstančiai.

Šiame kontekste įvyko penkių Paryžiaus kunigų, nužudytų 72 dienas gyvavusios Paryžiaus Komunos laikotarpiu, kankinystė: jie buvo sušaudyti 1871 m. gegužės 26-ąją su keliomis dešimtimis kitų asmenų – žandarų, civilių ir dvasininkų, įskaitant Paryžiaus arkivyskupą Georges’ą Darboy. Po dviejų dienų Trečiosios Respublikos pajėgos palaužė paskutinius pasipriešinimo židinius Paryžiuje, padėdamos tašką Paryžiaus Komunos sukilimui.

Beatifikacijos apeigose Šv. Sulpicijaus bažnyčioje palaimintaisiais pripažinti Švenčiausiųjų Jėzaus ir Marijos Širdžių kongregacijos kunigai Ladislasas Radigue‘as, Polycarpe’as Tuffier, Marcellinas Rouchouze‘as ir Frézalis Tardieu, taip pat Šv. Vicento Pauliečio brolių kongregacijos narys Henri Planchat.

Švč. Širdžių kongregacijos kunigai buvo areštuoti balandžio 1871 balandžio 12-ąją. „Ko jūs ieškote? Mes neužsiimame politika“, – pasakė į kunigų namus atėjusiems komunarų gvardiečiams t. Ladislasas Radigue’as, namų vyresnysis. Jam buvo atsakyta: „Mes nebijome jūsų politikos. Bet jūs aukojate Mišias ir nešiojate škaplierius. Mes nenorime šių prietarų“, – buvo atsakyta jam.

Paryžiaus arkivyskupija pristato trumpas kankinių biografijas. T. Ladislasas Radigue‘as gimė Normandijos regione 1823 m. 1843 m. įstojo į Švč. Širdžių kongregaciją, 1848 m. buvo įšventintas kunigu. Dėl sugebėjimo derinti tvirtą charakterį, išmintingumą ir pedagoginius sugebėjimus jam buvo patikėta naujokų formacija ir įvairios vadovaujamos pareigos 1850–1870 metų laikotarpiu, kurio metu taip pat netrūko didelių sukrėtimų. 1870 m. jis buvo paskirtas motininių kongregacijos namų vyresniuoju. Nujausdamas audrą, išsiuntė daug brolių iš Paryžiaus namų, bet pats juose liko su keliais kitais ir, kaip minėta, buvo kartu su jais areštuotas ir įkalintas.

„Argi ne tiesa, kad tikėjimo akyse mūsų nereikia gailėtis? Man didelė garbė kentėti dėl Jėzaus Kristaus religijos. Nelaikau savęs politiniu kaliniu ir nenoriu laikytis jokios kitos politikos, išskyrus savo Gelbėtojo Jėzaus politiką“, – rašė t. Ladislasas Radigue‘as viename savo laiške iš kalėjimo.

1807 m. gimęs t. Polycarpe‘as Tuffier kunigystės šventimus gavo 1830 m. – taip pat revoliuciniais metais Prancūzijos istorijoje. Tarnavo įvairiose vietose – nuo Normandijos Prancūzijos šiaurėje iki Ositanijos, gerokai piečiau. 1863 m. paskirtas į motininius kongregacijos namus Paryžiuje, kur liko iki mirties. „Turime mestis į Apvaizdos rankas ir sunkiai kentėti. Tačiau dangus labai gražus, dangaus karalystė suteikia drąsos, tik drąsieji ją ryžtasi šturmuoti“, – iš kalėjimo rašė jis.

1810 m. gimęs Marcellinas Rouchouze‘as įstojo į Švč. Širdžių kongregaciją 1834 m. Turėdamas polinkį studijoms, tapo dėstytoju, dirbo šį darbą įvairiose vietose ne vien Prancūzijoje, bet ir Belgijoje, galiausiai tapo savo kongregacijos studijų vadovu. Įdomi aplinkybė ta, kad jis ilgai nesiryžo tapti kunigu – nesijautė vertas. Tačiau 1852 m., po pokalbio su šv. Arso klebonu, apsisprendė priimti kunigystės šventimus ir gavo juos būdamas 42 metų amžiaus: tačiau kuklumas ir paprastumas visada išliko vyraujančiais jo charakterio bruožais. 1865 m. buvo pakviestas užimti pareigas motininiuose namuose Paryžiuje ir liko juose iki lemtingųjų 1871-ųjų.

T. Frézalis Tardieu gimė 1814 metais, Švč. Širdžių kongregacijoje savo kelią pradėjo 1837 m. Baigęs formaciją pats tapo formuotoju – jam buvo paskirtos naujokų vyresniojo pareigos įvairiuose kongregacijos namuose, 1858 m. buvo pakviestas tapti novicijų vyresniuoju Paryžiuje. Pasak jį pažinojusiųjų, pasižymėjo dideliu jautrumu ir empatija. Kaip ir kiti jo kongregacijos broliai, buvo sušaudytas 1971 m. gegužės 26-ąją.

1823 m. gimęs Henri Planchat visų pirma užbaigė teisės ir advokatūros studijas, vykdydamas savo tėvo – teisėjo – valią. Bet, vos tik gavo diplomą, įstojo į seminariją, kurią užbaigęs 1850 m. buvo įšventintas kunigu. Studijų seminarijoje metu susipažino su Šv. Vincento Pauliečio draugijų veikla, orientuota į artimo meilę ir rūpestį vargšais, ir nusprendė stoti į ką tik, 1845 m., įsteigtą Šv. Vincento Pauliečio brolių kongregaciją. Su dideliu uolumu Henri Planchat atsidėjo darbui neturtingų šeimų ir ligonių tarpe, taip pat ir tose Paryžiaus zonose, kurios nebuvo itin svetingos kunigams. Buvo taip atsidavęs savo misijai, kad nepaisė nuovargio ir galiausiai, sušlubavus sveikatai, vyresniųjų buvo išsiųstas keliems mėnesiams į Italiją gydytis. Po tarnystės Prancūzijos šiaurėje 1863 m. vėl sugrįžo į Paryžių, kur ėmėsi įvairių karitatyvinių darbų, ypač neturtingame Šaronės kvartale, darbininkų šeimų, gatvėse dienų dienas leidžiančių vaikų tarpe.

1870 m., karo su Prūsija metu, Henri Planchat įsitraukė į labdaringą judėjimą, kuris rūpinosi sužeistais, evakuotais ir Paryžiuje mobilizuotais kariais. 1871 m. kovą prasidėjus Paryžiaus Komunos sukilimui, sukilėlių grupė įsiveržė į kunigo namus ir atliko juose kratą. Nors tuo metu galėjo saugiai pasitraukti iš miesto, kunigas liko su tais, kuriais sielovadiškai rūpinosi, taip pat artėjo Velykos. Balandžio 6-ąją jis buvo areštuotas ir įkalintas kartu su dviem tuzinais kitų Paryžiaus dvasininkų, įskaitant tuos, kurie, kaip ir jis, buvo pripažinti vertais altorių garbės. (RK / Vatican News)