Vengrija – valstybė ir Bažnyčia, kurias lankys popiežius
Vengrijos valstybingumo pradžia laikomi 897 m., kuomet kunigaikštis Arpadas pradėjo vienyti vengrų genčių žemes, tačiau kaimynų ir popiežiaus pripažinta valstybe Vengrija tapo 1000 m., kai priėmė krikštą ir buvo vainikuotas pirmasis Vengrijos karalius Steponas. Po kelių šimtų metų iškilus turkų invazijos grėsmei Vengrija pateko Jogailaičių bei Habsburgų dinastinių interesų akiratin ir galiausiai tapo Habsburgų imperijos dalimi. Devynioliktojo amžiaus viduryje jai buvo suteikta plati autonomija. Galiausiai po Pirmojo pasaulinio karo iš dalies buvusios Vengrijos karalystės buvo sukurta Vengrijos Respublika. Tarpukario metais valdyta autoritarinio režimo, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Vengrija tapo Vokietijos sąjungininke. Nuo karo pabaigos iki 1989 m., kaip ir kitas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, Vengriją valdė komunistai. 2004 m. Vengrija priimta į Europos Sąjungą.
Krikščioniškoji Vengrijos istorija prasidėjo 1000 m., kai karalius Steponas priėmė krikštą. Vėliau pirmasis vengrų karalius krikščionis buvo paskelbtas šventuoju. Prasidėjus reformacijai, dauguma Vengrijos katalikų tapo protestantais, tačiau vėliau katalikiškos austrų imperijos ir jėzuitų misionierių veiklos dėka nemaža dalis grįžo į katalikybę. Komunistų persekiojimų laikotarpiu katalikų pasipriešinimo simboliu tapo kardinolas Jozsefas Mindszenty – nuteistas mirties bausme, išvaduotas 1956 m. sukilimo metu, keliolika metų gyvenęs JAV ambasadoje Budapešte, 1971 m. ištremtas iš Vengrijos ir miręs Austrijoje. Pasibaigus komunistų valdymui kardinolo palaikai buvo grąžinti į Vengriją.
Šiuo metu Vengrijoje yra šešiolika (lotynų ir graikų apeigų) katalikų vyskupijų ir viena (Panonhalmos) teritorinė abatija. Vyskupų (einančių pareigas ir emeritų) yra 37; kunigų (diecezinių ir vienuolių) – beveik 2 tūkst.; seserų vienuolių – beveik 600, brolių vienuolių – 60; seminaristų – 270. (jm /Vatican News)
