„Caritas Internationalis“ pirmininkas: niekas nebus pamirštas
„Esame Katalikų Bažnyčios organizacija ir Bažnyčiai tarnaujanti institucija. O tai reiškia, kad „Caritas“ turi liudyti Dievo meilę. Tai, ką darome, yra ne tik maisto, medžiagų ar bet kokios kitos reikalingos pagalbos teikimas, norime būti ir Dievo meilės liudytojais, kad parodytume žmonėms, kaip Dievas myli visus žmones“, – kalbėjo japonų ganytojas ir pabrėžė, kad tokį liudijimą visų pirma reikia rodyti tiems, kurie yra pamiršti. Galima pridurti, kad jis kalba iš patirties, – 1995 metais kaip „Caritas“ savanoris dirbo pabėgėlių stovyklose Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, kuri tuomet vadinosi Zairu.
„Ten visko trūko. Jie neturėjo nei maisto, nei drabužių, nei pastogės, žmonėms reikėjo visko. Kai antrą kartą nuvykau į stovyklą, susitikau su keletu lyderių, kad sužinočiau, ko jiems reikia. Buvau nusiteikęs, kad jie man pasakys, jog reikia maisto, švietimo, medikamentų, pastogės, kitų panašių dalykų. Kitaip tariant, tikėjausi išgirsti ilgą jų poreikių sąrašą. O vienas man pasakė taip: „Tėve, jūs atvykote iš Japonijos. Kai grįšite į Japoniją, pasakykite ten, kad mes vis dar esame čia ir esame pamiršti, – prisiminė arkivyskupas I. Kikuchi ir pridūrė: – Tai mane tikrai sukrėtė“.
Pasak jo, šį motyvą vėliau jis išgirdo daug kartų. „Esame pamiršti, esame pamiršti“, – vėl ir vėl kartojo žmonės iš skirtingų šalių ir skirtingų regionų, kenčiančių nuo gamtos nelaimių, draskomų karų ir konfliktų. „Tai ir yra tikra „Caritas“ misija: padėti žmonėms žinoti, kad jie nėra pamiršti. Mes norime būti su jais. Žinoma, teikiame profesionalią pagalbą, bet kartu norime jiems pasakyti, kad visada esame su jais. Visada su jais dirbame, visada juos prisimename. Niekas nebus atstumtas, niekas nebus pamirštas“, – įsitikinęs naujasis „Caritas Internationalis“ pirmininkas, kurio biografijoje – ne vien savanorystė, bet ir didelis laiko tarpas misijose.
„Priklausau Dievo Žodžio misionieriams (SVD). Po kunigystės šventimų 1986 metais buvau išsiųstas į Ganą, Vakarų Afrikos šalį. Ten buvau pasiųstas į „laukinės gamtos“ parapiją, toli nuo infrastruktūros, be elektros, be vandens. Septynerius metus ten dirbau parapijos klebonu. Iš viso Ganoje išbuvau aštuonerius metus. Man tai buvo tikrai svarbi patirtis, kuri, tikiu, prisidėjo formuojant mano tapatybę, – prisiminė Tokijo arkivyskupas ir tęsė: – Tuo laikotarpiu ekonomika Vakarų Afrikoje nebuvo labai gera, žmonės tikrai skurdo. Daug žmonių mirdavo dėl vaistų stokos, plito ŽIV ir AIDS. Buvo visų rūšių problemų. O žmonės atrodė tokie laimingi. Kiekvieną dieną jie gražiai šypsojosi, atrodė laimingi. Todėl kelių savo parapijos žmonių paklausiau: „Kodėl jūs tokie laimingi?“ Tada kažkas juokaudamas man atsakė: „Tėve, mes turime Ganos magiją!“. Kokia buvo jų magija? Įsitikinimas, kad tau kas nors padės ir niekas nebus pamirštas. Tokioje kultūrinėje aplinkoje žmonės palaiko vieni kitus. Ten nematyti žmonių, mirštančių pakelėse: niekas nebus pamirštas. Toks įsitikinimas iš tiesų suteikia vilties gyventi. Tai tapo ir mano įsitikinimo pagrindu: jei nepamiršime žmonių, tuomet sugebėsime sukurti viltį išgyventi.“
„Negalime duoti vilties iš išorės. Sunkumus patiriantiems žmonėms galime duoti maisto, priemonių, visko, tik ne vilties. Viltis turi būti sukurta jų širdyse. Negalime įsakyti susikurti viltį. Tačiau galime būti draugais ir eiti kartu. Galime būti su jais, kad jie būtų tikri, jog nėra pamiršti. Ant tokio pagrindo jie gali susikurti viltį išgyventi“, – tęsė arkivyskupas Isao Kikuchi.
Visada, pasak jo, reikia atsiminti, jog „Caritas“ yra pagrindų arba bazės organizacija, kuri gali veikti dėl daugybės vietinių savanorių ir darbuotojų. Japonų ganytojas pasidalijo viena istorija: po liūdnai pagarsėjusio 2011 metų cunamio ir žemės drebėjimo katastrofos Japonijos „Caritas“ pasiuntė savanorius į visas nukentėjusias vietoves, kur įkūrė savanorių bazes. Tose vietose krikščionių iš viso nėra.
„Po kelerių metų, kai visos kitos nevyriausybinės organizacijos tiesiog išnyko, „Caritas“ vis dar liko nelaimę patyrusioje teritorijoje. Žmonės pradėjo kreiptis į šiuos savanorius: „Ponas Caritas, ponia Caritas““, – sakė arkivyskupas. Pasak jo, šie paprasti „Caritas“ darbuotojai iš tiesų atstovauja organizaciją. Labai svarbu, kad kiekvienas savanoris tai darytų ir būtų identifikuojamas kaip „Caritas“.
„Ne vien mes, kurie dirbame administracijoje, esame „Caritas“. „Caritas“ kuriame kartu su savanoriais“, – reziumavo naujasis „Caritas Internationalis“ pirmininkas. (RK / Vatican News)
