Du nauji palaimintieji Ispanijoje ir Urugvajuje
Kaip įprasta, atitinkamus dekretus popiežiaus nurodymu paskelbė Šventųjų skelbimo kongregacija, dabar dikasterija. Nuo tada Vatikano teologų ir medikų komisijos ištyrė postulatūros prašymą dėl Ispanijoje vienos mažos mergaitės patirtos malonės – pagijimo, priskirto garbingosios Končitos užtarimui. Vatikanas stebuklingą pagijimą patvirtino.
Šeštadienį, gegužės 6 d., garbingoji Dievo tarnaitė Končita Barrecheguren paskelbta palaimintąja. Iškilmėms Granadoje vadovavo kardinolas Marcello Semeraro, Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas.
Palaimintasis vyskupas Hiacintas Vera (1813–1881)
Tą pačią dieną Urugvajaus sostinėje Montevideo palaimintuoju skelbiamas vyskupas Hiacintas Vera. Pirmąjį Montevideo vyskupą tikintieji mini kaip tikrąjį Dievo tautos ganytoją ir misionierių. Vatikano pirmajame susirinkime dalyvavęs vyskupas garsėjo šventumu, 1935 m. pradėta jo beatifikacijos byla, 2015 m. pripažintos herojiškos krikščioniškos dorybės, o 2022 m. patvirtinta jo užtarimu 1936 m. įvykusi malonė – stebuklingas penkiolikmetės pagijimas po sunkios ligos. Vadovauti vyskupo Hiacinto Veros beatifikacijai Montevideo stadione popiežius paskyrė kardinolą Paulo Cezarį Costa, Brazilijos arkivyskupą.
Palaimintoji Končita Barrecheguren (1905–1927)
Grenadoje gimusi ir 21 metų mirusi Končita visą gyvenimą sunkiai sirgo. Dėl ligos mokyklos lankyti negalinčią mergaitę namuose slaugė ir auklėjo pamaldūs tėvai. Paauglystėje Končita subrandino norą stotį į karmeličių vienuolyną, tačiau ir šiam sumanymui kliudė liga. Končita žavėjosi karmelitės s. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, 1923 m. paskelbtos palaimintąja, gyvenimo ir šventumo pavyzdžiu. Ji kartą su tėvais lankėsi Lizjė (Prancūzija), meldėsi prie būsimosios Bažnyčios mokytojos (1997 m.) kapo, sekė Mažojo kelio mokymu, stengėsi daryti tik gera, savo ligą priėmė kaip savęs paaukojimą, net meldė Viešpatį, kad jai suteiktų dar daugiau gyvenimo kryžių. Kentėjimą suprato kaip asmenišką pašaukimą sekti nukryžiuotu Kristumi ir, kaip jis, iš meilės išsižadėti savęs.
Kardinolas M. Semeraro beatifikacijos Mišių homilijoje pažymėjo, kad savo pažeidžiamumą palaimintoji Končita suvokė kaip tikrą pašaukimą – jį atpažino, pagal jį gyveno ir užrašuose nurodė metodą, kaip jį vykdyti: „Mano meilė – nukryžiuotas Dievas, mano maistas – malda, mano stiprumas – Eucharistija“. Palaimintoji yra sektinas gyvenimo pavyzdys, ypač visiems, kurie patiria kančią, įvairius išbandymus, kad kaip Končita su pasitikėjimu iki galo pasikliautų Dievu, nes susitapatinimas su nukryžiuotu Kristumi perkeičia net sudėtingiausio ir sunkiausio gyvenimo esmę. Končita vadovavosi kryžiaus išmintimi ir ją skleidė įsitikinusi, kad kentėjimai ir skausmai leidžia ne tik priartėti prie Kristaus, bet labiau panašėti į jį. (SAK / Vatican News)
