Melkitai minės 300 metų vienybės su Roma jubiliejų

Norint suprasti, kas yra melkitai katalikai, visų pirma reikia atsigręžti į istoriją, į pirmuosius krikščionybės amžius. Tuo metu vienas iš pagrindinių Viduržemio jūros regiono centrų buvo Antiochijos miestas, įsteigtas trečiame amžiuje prieš Kristų vieno iš Aleksandro Didžiojo generolų ir gyvavęs iki 1268 metų, kai buvo sugriautas Egipto sultono: jo didybės likučius galima pamatyti greta dabartinio pietų Turkijos miesto Antakijos. Didžiausio klestėjimo metu miesto gyventojų skaičius galėjo viršyti pusę milijono, jį pranoko tik imperijos sostinė Roma ir Aleksandrijos miestas Egipte. Kaip gerai žinome iš Bažnyčios istorijos, būtent šie miestai tapo istorinių pirmųjų patriarchatų centrais, greta pačios Jeruzalės. Kiek vėliau iškilo Konstantinopolis.

Antiochijos pavadinimas daug kartų minimas Apaštalų Darbuose. Viename iš epizodų pažymima – „Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. Jiedu abu ištisus metus darbavosi bendrijoje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“  (žr. Apd 11)“. Antiochijoje gimė ar gyveno svarbūs krikščionių autoriai – tarp kitų, Ignacas Antiochietis ar Jonas Auksaburnis, čia susiformavo svarbi teologinė mokykla. Antiochijos patriarchatas apėmė didelę teritoriją, apimančią dabartinę Turkiją, Siriją, Jordaniją. Melkitai yra tiesioginiai Antiochijos krikščionių bendruomenės palikuonys. O simbolinis titulas „Antiochijos patriarchas“ yra vartojamas įvairių šiame regione susiformavusių ortodoksų ir katalikų bendruomenių vyriausiųjų ganytojų, įskaitant melkitų katalikų. 

Pats žodis „melkitai“ yra susijęs su pirmųjų amžių ginčais ir pirmųjų ekumeninių susirinkimų formulėmis, kurie buvo patvirtinti valdovų, kaip kad doktrina apie Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Krikščionys, kurie šias formules priėmė, kartais buvo vadinami „valdovo žmonėmis“, valdovo atstovais. Žodis „melkitai“ kyla iš arabiško žodžio, kuriuo buvo išverstas tai reiškęs graikiškas žodis. Kaip galima matyti, kai kuriuose kontekstuose šis žodis galėjo turėti neigiamą prasmę, kuri amžių bėgyje išnyko ir tapo paprastu įvardžiu.

Antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje Antiochijos regionas pradėjo smukti ir prarasti savarankiškumą dėl įvairių priežasčių, tarp kurių išsiskiria musulmonų karinis spaudimas ir Bizantijos imperijos įtaka. Politiškai ir religiškai jo likimą pradėjo lemti didesnės galios. Pirmieji Antiochijos krikščionys kalbėjo sirų ir graikų kalbomis, turėjo savo liturginę tradiciją. Tačiau Antiochijos patriarchatui nusilpus, pirmojo tūkstantmečio pabaigoje, raginami Konstantinopolio patriarchato, priėmė pastarojo liturginę tradiciją. Kai Antiochijos miestas buvo sugriautas, patriarcho sostas buvo perkeltas į Damaską. Kai, po viduramžių kryžiaus karų ir, ypač, Bizantijos imperijos žlugimo, regione įsiviešpatavo musulmonų valdovai, pagrindinė visų žemių kalba tapo arabų. Taip yra ir šiandien – pagrindinė melkitų katalikų kalba, taip pat liturgijoje, yra arabų.

Kaip žinome, 11 amžiuje katalikus ir ortodoksus atskyrė schizma. Ji buvo atšaukta 20 amžiuje, nors skirtumai, nesutarimai ir pasidalijimai liko. Tačiau amžių bėgyje vienybės su Šv. Petro Sosto įpėdiniu idėją ir principą buvo bandoma ne kartą įgyvendinti, asmenų ar bendruomenių lygiu.

17–18 amžiaus melkitai šiuo klausimu buvo pasidaliję: dalis ganytojų, vienuolių, tikinčiųjų buvo palankūs vienybės su Roma užmezgimui, taip pat ir dėl kontaktų su lotynų apeigų misionieriais, kita dalis tam prieštaravo ir buvo remiami tuometinių Konstantinopolio patriarchato vyresniųjų.

1724 metais buvo surengti naujo patriarcho rinkimai ir buvo išrinktas vienuolis Silvestras, priėmęs Kirilo VI vardą, kuris buvo vienybės su Roma šalininkas. Dalis bendruomenės jo nepripažino ir išsirinko kitą ganytoją. Šie įvykiai, nuo kurių praėjo trys šimtai metų, ir tapo dabartinės melkitų graikų katalikų Bažnyčios pradžia.

Birželio 24-ąją pasibaigusiame šios Bažnyčios ganytojų sinode, vadovautam patriarcho Youssefo Absi, nuspręsta paskelbti jubiliejinius metus, skirtus per 1724-2024 metų laikotarpiu nueitam vienybės ir ekumeniniam keliui. Jų metu bus rengiamos liturginės iškilmės, studijų konferencijos, skelbiamos istorinio, teologinio ir ekumeninio pobūdžio publikacijos ir studijos, rengiamos parodos apie melkitų bendruomenių Artimuosiuose Rytuose – Sirijoje, Libane, Izraelyje ir Palestinoje – išsaugotą dvasingumo ir meno paveldą, su diasporos bendruomenėmis pasklidusį kitose šalyse, ypač Brazilijoje, Argentinoje, Meksijoje, Venesueloje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Per pastarąjį dešimtmetį daug melkitų dėl karo emigravo ir į Europoje. Melkitų graikų katalikų Bažnyčia turi apie tris milijonus narių.   (RK / Vatican News)