Vienuolynas Romoje, kur kiekvieno karo engiamieji randa priebėgą
„Ir tu čia gyveni?“ „Taip, tai visų mūsų namai“ „Jūsų?“ „Taip, bet jie atviri visiems, kuriems to reikia“. „Tai jūs esate geros“. Jauna somalietė, pagal musulmonų paprotį prisidengusi šydu, žvelgia nustebusi į tą veliumą dėvinčią moterį, su kuria pirmąja nutarė pasikalbėti.
Ji klausia vienuolės: „Kur tavo vaikai, kur vyras?“ ir nustemba, išgirdusi atsakymą, kad vienuolė pasišventė Dievui.
Asha atvyko į Romą iš vienos graikų salos pabėgėlių stovyklos, kur pagimdė savo kūdikį pašiūrėje, nesaugusioje jos nei nuo šalčio, nei nuo gyvūnų, nei nuo žmonių akių. Somalyje iš namų išvaryta vyro, dvidešimtmetė leidosi link jūros – praėjusi Libijos pragarus, atsidūrė Lesbo saloje, migrantų stovykloje. Čia leido dienas desperatiškai, be vilties, apimta baimės plastikinėje palapinėje prigludusi prie mažos dukrelės, kurią saugojo kaip liūtė, o kita augo jos įsčiose, kad gimtų begaliniame pavojuje. Jos gyvenime mažai buvo gėrio. Toje palapinėje ją ir rado Šv. Egidijaus bendruomenė ir taip ji atvyko į Romą, Gailestingumo seserų vienuolyną. Su 6 ir 3 metų dukrelėmis buvo apgyvendinta viename kambaryje, kur – nors ji to nežino – 1943 m. glaudėsi kitos motinos, bėgantys vaikai, išgelbėti nuo nacių persekiojimo vienuolių, rizikavusių gyvybėmis.
Asha to nežino, tačiau šių moterų, pasišventusių Dievui, bendruomenė metai iš metų atsiliepia į pašaukimą būti gelbėjimo laivu kiekvienam, bėgančiam nuo blogio. Šiauriniame Romos pakraštyje įsikūręs vienuolynas sunkiais laikais atveria vartus be klausimų. Istorija prasidėjo tada, kai naciai karo metu Romoje ėmė persekioti žydus, eidami iš vienų namų į kitus, kad išsiųstų juos traukiniais į Aušvicą. 1943 m. po nacių okupuotos Romos vienuolynus pasklido žinia apie popiežiaus troškimą slėpti žydus nuo fašistų, priglausti persekiojamuosius. Ne visi vienuolynai ją įgyvendino, tačiau Gailestingumo seserų vienuolynas – taip.
Pirmoji atvyko viena mokytoja, vėliau – bėgančios šeimos. Visi glaudėsi antrajame aukšte septyniuose kambariuose, apsaugotuose nuo jų medžiotojų akių, kur seserys atnešė Liuksemburgo Madonos atvaizdą saugoti persekiojamuosius. Drąsiai ir įžūliai jos paslėpė pabėgėlius tose pačiose patalpose, kurias iki spalio 3 d. buvo užėmę esesininkai kaip karo ligoninės patalpas. Ir būtent drąsa joms padėjo kaskart, kai vis pasirodydavo juodieji būriai atlikti kratų – vienuolės pasitikdavo juos su šventu melu ir beatodairiška improvizacija, kol esesininkai pergudrauti pasišalindavo.
Taikos metu seserys atidarė Šv. Pranciškaus mokyklėlę, išauginusią ne vieną kartą vaikų, patalpose, kur kadaise rinkdavosi esesininkai. Niekas iš tų vaikų taikos metu to nežinojo iki 2019 m., kol laikraščio „L’Osservatore Romano“ publikacijoje nebuvo papasakota istorijos apie šių moterų vienuolinę šeimą, mokiusią vaikus Jėzaus meilės ir skatinusią niekada neprarasti vilties.
Tačiau karas tebevyksta. Korupcija, prekyba ginklais, beprotiški klimato pokyčiai, gili Afrikos, Artimųjų Rytų destabilizacija, totalitarinių režimų persekiojimai alina vis daugiau žmonių. Tad vienuolyno durys vėl atsivėrė persekiojamiems, jau nebe žydams romiečiams kaip 1943 m., o rumunams, ukrainiečiams, somaliečiams, Kongo gyventojams, sirams, afganams.
Šiuo metu septyniuose kambariuose, kur kadaise esesininkai buvo įkūrę karo ligoninę, o vėliau glaudėsi žydų pabėgėliai, yra apsistoję 12 svečių. Žmonės atvyksta ir išvyksta iš viso pasaulio. Atvyksta kupinos skausmo motinos su vaikais, gimusiais iš baimės, kartais po smurto, priimamo kaip neišvengiamas likimas, kartais čia kūdikiai ir gimsta. Vienuolynas vėl yra ligoninė, kurioje gydomi sulaužyti žmonės.
(DŽ/Vatican News)
