Kardinolas W. J. Eijkas: apie pašaukimą
Tad kaip jis iš chirurgo tapo kunigu? Apie tai Vatikano radijo pokalbis su kardinolu, kuriam birželio 22 dieną sukako 70 m. Šiuo metu Willemas J. Eijkas yra Utrechto arkivyskupas metropolitas ir, pagal pareigas, Katalikų Bažnyčios Olandijoje primas. Oficialioje kardinolo biografijoje pažymima, kad Willemas J. Eijkas, septyniasdešimtasis šv. Vilibrordo, gyvenusio VII-VIII a. sandūroje, įpėdinis Utrechte, anksčiau buvo Groningeno vyskupas, o kunigystės šventimus gavo 1985 m. Dirbdamas vienoje Olandijos parapijoje jis parašė ir apsigynė bioetikos disertaciją apie eutanaziją, kurį laiką Vatikane buvo Tarptautinės teologijos komisijos narys ir, be kitų darbų, Mastrichte su kitais įsteigė Katalikišką medicinos etikos fondą, šiuo metu yra fondo patarėjas.
Willemas Jacobusas Eijkas 1978 m. Amsterdame baigė medicinos studijas ir pusantrų metų dirbo gydytoju, tačiau nelauktai atsisakė profesijos ir įstojo į Rurmondo vyskupijos kunigų seminariją. Tiesa, greta filosofijos ir teologijos jis tęsė bioetikos studijas Leideno universitete.
Tuo metu jam buvo dvidešimt septyneri metai ir kai kurie studijų draugai jo pašaukimą pavadino vėlyvuoju. Tačiau kardinolas pajuokavo, kad į tokią pastabą jis turi kitokį atsakymą: ne pašaukimas į kunigystę buvo vėlyvas, o jo atsiliepimas į pašaukimą. Mat pašaukimą į kunigus turėjo jau tada, kai vaikas ruošėsi Pirmajai Komunijai.
„Giliai savo širdyje pajutau stiprų troškimą tapti kunigu. Tai Viešpaties suteikiamas pašaukimas, jis duoda suprasti, kad pašaukė į tam tikrą gyvenimo luomą, kaip kunigystę, širdyje sužadindamas stiprų norą. Tas noras visuomet liko mano širdyje“, – sakė kardinolas pažymėdamas, kad tuomet, kai septintajame dešimtmetyje lankė vienuolių vadovaujamą katalikišką gimnaziją daug kunigų metė kunigystę. Nors jie nebekunigavo, tačiau likdavo mokytojais mokyklose. „Kaip visi, taip ir aš, be kitų dalykų atradau savo seksualinį gyvenimą. Tad galvojau: šie mokytojai negalėjo gyventi celibato gyvenimo, kaip aš tai sugebėsiu? Nesu kuo nors pranašesnis už juos. Pradėjau abejoti.“
Kardinolas pasidalijo dar vienu gan asmenišku savo pašaukimo aspektu. Paskutiniaisiais gimnazijos metais jo motina sirgo vėžiu, jis dažnai ją lankydavo ligoninėje, susipažino su medicinos ir sveikatos apsaugos pasauliu. Šitaip atsirado noras studijuoti mediciną, tapti gydytoju.
„Taip ir įvyko ir buvau labai laimingas, medicinos mokslai labai patiko.“
„Tačiau visą laiką lydėjo mintis: ar neturėčiau nutraukti medicinos vardan teologijos. Buvo likę tik metai iki medicinos studijų pabaigos. Vidaus ligų profesorius pasiūlė ir sutikau dirbti ligoninėje gydytoju internistu. Darbas ligoninėje labai patiko. Vis dėlto, širdyje išliko stiprus noras tapti kunigu ir tam tikru momentu tariau sau: „Turiu kažką daryti!“.“
„Turėjau apsispręsti likti medicinoje, ar priimti dvasininko pašaukimą“, – sakė kardinolas W. J. Eijkas. Jis papasakojo, kas padėjo jam apsispręsti. Visų pirma, jis atliko jėzuito dvasininko vadovaujamas rekolekcijas, kad suprastų kokius žingsnius žengti, o po tų dvasinių pratybų jau labai aiškiai žinojo, kad turi pašaukimą į kunigus. Tai supratęs kreipėsi į kunigų seminariją, tačiau įstojo tik po pusės metų, nes negalėjo staiga mesti darbo ligoninėje.
„Įstojau į kunigų seminariją ir niekada nesigailėjau to padaręs!“
„Kunigystė suteikė daug džiaugsmo, su laiku jis tapo gilesnis, ne emocinis, o dvasinis džiaugsmas, įsitvirtinęs giliai širdyje. Gimnazijoje abejojau ar man skirtas celibato gyvenimas, tačiau vėliau patyriau, kad tai Dievo dovana. Jis mums dovanoja celibatą. Dievas per savo malonę, kurią suteikia per kunigystės šventimus, įgalina laikytis celibato.“
Utrechto arkivyskupas ir kardinolas sakė, kad labai džiaugiasi Dievo pašaukimu į kunigystę. Jis pripažino, kad jam kunigo, vėliau vyskupo gyvenimas, buvo labai sunkus, ypač pradžioje, dėl žiniasklaidoje reiškiamo atviro priešiškumo Bažnyčiai. Tačiau kardinolas sakėsi dabar esąs su tuo apsipratęs: „Po 24 vyskupystės metų Bažnyčiai reiškiamas priešiškumas jaudina mažiau nei praeityje, nors nebuvo lengva. Tačiau niekas neišraus to gilaus vidinio džiaugsmo, kurį padovanojo Viešpats. Jis įsitvirtinęs mano sielos gilumoje“, – sakė Vatikano radijui kardinolas W. J. Eijkas. Utrechto arkivyskupo vyskupystės šūkis: „Neatsisakyk darbo“, (lotyniškai „Noli recusare labore“). (SAK/Vatican News)
