XIII eilinis sekmadienis

Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 37-42).

STIKLINĖ VANDENS

Pirmųjų amžių krikščionims teko įveikti tikrai daug iššūkių. Vienas jų buvo poreikis rasti savo vietą bendruomenėje bei palaikyti teisingą santykį su kitais žmonėmis. Tuometinės ekonominės, socialinės, politinės bei religinės aplinkybės skatino žmones užsidaryti šeimos rate. Rūpestis savo šeimos problemomis neleido žmonėms jungtis į bendruomenę. Todėl  tikintiesiems, trokštantiems atsiliepti į Jėzaus žodžius, teko įveikti siauras mažos šeimos ribas, kad galėtų atsiverti didelei šeimai, atsiverti bendruomenei. Be to, tuo metu Jėzaus sekėjai buvo mažuma, dažnai persekiojami, socialiai izoliuoti. Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis šeimose dažnai kildavo kivirčų dėl atsivertusiųjų į krikščionybę šeimos narių, kurie nebuvo priimami ir kuriems ne kartą būdavo atvirai prieštaraujama. Šia prasme tikėjimas Jėzumi turėjo būti svarbesnis už šeimos jausmus.

Kaip tik tokiame kontekste mes ir turime skaityti šiandien Evangelijoje girdimus Jėzaus žodžius: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“.

„Nevertas manęs“… Viešpats tris kartus ištaria šiuos griežtus žodžius. Tačiau kas yra vertas Viešpaties? Niekas, nes Jo meilė yra besąlygiška, neatlygintina, nereikalaujanti nieko mainais. Dievo meilės nenusipelnoma, ji tiesiog priimama.

Jėzaus žodžiai nėra raginimas saviesiems įsijungti į gal kartais apsimestines kilnumo ir atsidavimo Dievui varžybas. Jis tik primena, kad pasaulis nesutampa su šeimos ratu, ir Jo sekėjui reikia mokėti priimti kitus žmones. Labiau mylėti Kristų, reiškia: gerai mylėti savo šeimos narius, leisti jiems būti Dievo ženklu, bet nepadaryti jų savo gyvenimo dievais.

Dievas yra tikinčiojo žmogaus gyvenimo centras ir esmė. Todėl, jei Jis yra pirmoje vietoje, didėja ir laisvė, su kuria galime mylėti kitus žmones. Joks tėvas ar motina neturi viršenybės prieš Dievą. Kristus savo mokiniams kalba apie išskirtinę meilę, nes tik toks išskirtinis gyvenimas yra vertas to, kad jį pragyventume.

Nešti kryžių ir sekti Viešpačiu, reiškia: nejausti širdyje nerimo ir atmesti mintį, jog mums savo gyvenimo naštą tenka nešti vieniems. Jėzus neprašo mūsų gelbėti to, kas jau yra išgelbėta, bet nori, kad mes būtume kartu su Juo. Tai nereiškia, jog privalome pasyviai priimti gyvenimo išbandymus, skausmą ir kančią suprasdami, kaip Dievo bausmę. Kalbėdamas apie drauge nešamą kryžių Jėzus ragina susijungti su Juo meilėje, priimti Jo meilės pasekmes.

„Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“…

Šį posakį randame šešis kartus visose keturiose Evangelijose, ir jis neabejotinai geriau, nei bet kuris kitas, apibūdina Jėzaus mokymą. Reikia tik prisiminti, kad „prarasti gyvybę“ nereiškia: patirti kankinystę. Šia prasme gyvybė prarandama ją atiduodant, paaukojant dideliam tikslui, ir jos paaukojimas Dievui visiškai netrukdo tuo pat metu aukotis dėl žmogaus. Žmogus iš tiesų turi tik tai, ką atiduoda kitiems. Kur kas svarbiau, ką mes iškeliame į pirmą vietą.

„Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“…

Atsižvelgiant į Palestinoje tvyrojusį kankinantį klimatą ir vandens stygių, stiklinė vandens buvo brangus gestas. Šiandien mums „taurė šalto vandens“ – tai šypsena, pasisveikinimas, rankos paspaudimas, geras žodis, – visa tai, kas bent kažkiek leidžia šviesiau suvokti gyvenimą.

Atiduoti visą savo gyvenimą ar tik taurę vandens yra du to paties veiksmo - dovanojimo - kraštutinumai. Evangelijoje veiksmažodis „mylėti“ visada turi aukojimo, davimo atspalvį: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų“… „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“…

Kiekvienas gali sau leisti paduoti ištroškusiam stiklinę vandens. Duodama iš širdies, ji savyje slepia Kristaus meilę. Visa Evangelija yra Jėzaus mirtyje ir prisikėlime, bet tuo pat metu visa Evangelija yra ir stiklinėje vėsaus vandens, nes kiekvienas su meile padarytas gestas priartina mus prie Dievo slėpinio.

Todėl Dievą iškelti į pirmą vietą ir reiškia: viskam suteikti tvarką. Jei mes Dievui suteiktume pirmenybę, galbūt, ir viskas mūsų gyvenime būtų kitaip…

(Mons. A. Grušas)