Arkivyskupas Mouradas, buvęs ISIS įkaitas Sirijoje, prisimena naujuosius kankinius
Sirų katalikų arkivyskupas Jacques‘as Mouradas, Homso arkivyskupas, 2015 metais buvo pagrobtas Sirijoje ir penkis mėnesius kalintas vadinamosios „Islamo valstybės“ džihadistų.
„Atsiversk, arba mes nukirsime tau galvą“, – jam grasino pagrobėjai. Ši frazė ištarta kaip ultimatumas tuometiniam kunigui ir jo šventimų įžadams. Jis prisimena situaciją, kai jautėsi turįs rinktis: arba toliau nešti kryžių į mirtį su Kristumi dėl Bažnyčios ir pasaulio išganymo, arba pasiduoti, bet tada atsisakyti ir savo pašaukimo.
Jis suprato, kad ir toliau neš kryžių, ir ne tik kryžių, bet ir mintis apie savo pagrobėjus. „Dovana, kurią gavau iš šios patirties – žvelgti į šiuos žmones, džihadistus, su maldos dvasia, prašant Dievo apšviesti jų širdis, atversti juos. Ne dėl manęs, o dėl jų išgelbėjimo ir mūsų pasaulio ramybės. Šis visiškas atsinaujinęs pasitikėjimas Dievu išlaisvino mane iš visų baimių. Kai susiduri akis į akį su mirtimi, kyla tam tikras baimės jausmas, kuris prasiskverbia į mūsų sielą. Kai tik jausdavau šią baimę, meldžiausi Rožinį; baimė praėjo ir virto drąsa. Šiandien aš laikau šią patirtį malone, malone, kuri prasidėjo aštuntą dieną, prieš pat saulėlydį.“ Arkivyskupas J. Mouradas pasakoja, kad pirmosios pagrobimo savaitės pabaigoje jį aplankė vadinamosios „Islamo valstybės“ Sirijoje lyderis. „Kai aš jo paklausiau: „Kodėl mes esame belaisviai ir ką blogo padarėme, kad buvome pagrobti?“ Islamistų lyderis atsakė: „Traktuokite šį laiką kaip rekolekcijas“.
„Šis jo atsakymas apvertė likusį mano gyvenimą aukštyn kojomis“, – sako arkivyskupas. Jis prisipažįsta, kad niekada nesitikėjo tokio atsakymo iš ekstremistų lyderio, vadovaujančio vienai kraugeriškiausių grupuočių. „Nors Kristaus mokiniui priešų nėra, o jei ir būtų, mes turime juos mylėti – kaip galima mylėti priešą, kuris nori tave nužudyti ir kurį tu norėtum nužudyti? Tai Kristaus meilės slėpinys, kuris taip aiškiai atsiskleidė, kai jis ant kryžiaus sakė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, – sako arkivyskupas.
Jacques’as Mouradas pabėgo penktą sulaikymo mėnesį, jam padėjo jaunas musulmonas, kuris su maždaug 15 kitų asmenų organizavo dešimčių įkaitų pabėgimą. Jis pasakė: „Dievas norėjo mane išgelbėti šiame pasaulyje, kad aš ir toliau Jam tarnaučiau, liudydamas apie svarbų Evangelijos principą: jei nori taikos, pradėk nuo savo širdies atvėrimo“.
Prieš metus iki jo pagrobimo, taip pat Homse, olandų jėzuitas Fransas Van der Lugtas buvo nužudytas savo vienuolyno sode. Arkivyskupas J. Mouradas pasakoja, kad kunigas Fransas jam ir visiems sirams buvo ištikimybės Viešpačiui Jėzui Kristui pavyzdys. Jis skyrė savo gyvenimą Sirijai ir jos žmonėms. Jo pavyzdys – Kristaus pavyzdys, kuris atneša žinią apie Tėvo meilę visiems, kad tikrasis išganymas gali ateiti tik per meilę ir savęs dovanojimą.
Kitas jėzuitas – kun. Paolo Dall'Oglio, dingęs be žinios 2013 m. Jo dingimo 10-ųjų metinių proga Romoje buvo aukojamos Mišios, jose dalyvavo ir arkivyskupas Jacques’as Mouradas. Jis ir kunigas Dall'Oglio kartu praleido beveik 30 savo gyvenimo metų. Pasiraitoję rankoves abu dvasininkai kartu atkūrė Mar Musa vienuolyną. Jie buvo pažįstami nuo 1986 m. „Kunigą Paolo pažinojau taip, kaip pažįstu save, ir mylėjau jį taip, kaip myliu save. Man jis yra gyvas kankinys. Jis tikrai yra gyvas kankinys, nesvarbu, ar jis miręs, ar dar gyvas“, – sako arkivyskupas, pridurdamas, kad kankinys visada gyvena Bažnyčios atmintyje, Bažnyčios ir Dievo tautos širdyje. „Žmonės iš visų kraštų vyko pas jį. Jei sudėtume pranešimus ir laiškus, gautus ar siųstus, iš jų būtų galima parengti enciklopediją. Jis visada buvo šalia visų, atviras visiems – ir mažiausiems, ir didžiausiems, ir neišmanantiems, ir išmintingiems, ir tikintiems, ir kiekvienam žmogui.“
„Galiu paliudyti, kad malda yra vienintelis dalykas, įprasminęs mano įkalinimą, mano kasdienybę“, – sako arkivyskupas. Pasak jo, buvimas kaliniu yra blogiausia, ką galima padaryti žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą. „Esame sukurti laisvi, laisvi mąstyti, laisvi kalbėti, laisvi judėti. Dievas davė mums šią dovaną, o paversti žmogų kaliniu yra veiksmas, prieštaraujantis Dievo valiai jo kūrinijos atžvilgiu“, – pabrėžia arkivyskupas, pridurdamas, kad vienintelis būdas, padedantis žmogui išgyventi šią esminę laisvę yra malda, nes būtent ji leidžia mums išeiti už savo ribų, kad būtume su Dievu ir gyventume su tuo, kurį mylime.
Paradoksalu, bet įkalinimo laikotarpis Homso arkivyskupui buvo vaisingiausias laikas jo dvasiniame gyvenime, santykiuose su Dievu ir su Mergele Marija.
(DŽ/Vatican News)
