Europos viduramžių šventovės – nuoroda į Šventąją Žemę
Už keliasdešimties kilometrų nuo Damasko, Sirijoje, 1500 metrų aukštyje virš jūros lygio, iškilęs Saidnaja miestas, neseniai liūdnai pagarsėję tuo, kad Sirijos konflikto metu čia buvo įrengtas karo kalėjimas. Tačiau centras žinomas dėl seno nuostabaus graikų vienuolyno, kuriame saugoma ir krikščionių, ir musulmonų gerbiama Mergelės Marijos ikona, kurios kultą XII–XIII a. Europoje padėjo įtvirtinti tamplierių riteriai. Pasak legendos, ikoną nusipirko vienuolis, vardu Teodoras. Supratęs ikonos vertę, jis nusprendė pasilikti ją sau, norėjęs laivu išplaukti iš Akros, tačiau audra jį privertė grįžti atgal: Mergelės valia buvo pasiekti vienuolyną. Vieta tapo viena svarbiausių M. Marijos šventovių Rytuose. Kasmet rugsėjo 8 d. per Marijos Gimimo šventę krikščionys ir musulmonai stovėdavo šalia ikonos melsdami Švenčiausiosios Mergelės užtarimo. Tačiau tai nėra išskirtinis faktas – Viduržemio jūros regionas nusėtas tokio pobūdžio vietomis. Mergelės Marijos ar Šventosios Šeimos garbinimas dažnai suartindavo krikščionybės ir islamo tradicijas. Šiuo požiūriu galima teigti, kad šventovės buvo palankios pačios Viduržemio jūros kultūrinei vienybei. Koks jų vaidmuo? Kas slypi už tokio pobūdžio vietų steigimo?
Būtent tai savo naujoje knygoje „Sakralumo pėdsakais. Vakarų Europos IV–XVI a. šventovės“ nagrinėja vienas svarbiausių prancūzų medievistų André Vauchezas.
Apibrėžti, kas yra šventovė, yra tuo pat metu ir paprasta, ir sudėtinga. Tai atskiros vietos, kur savotiškai pasireiškia sakralumo pojūtis: dieviškumo paliestos vietos, todėl neliečiamos. Šis reiškinys būdingas visose žmonių visuomenėse. Krikščioniškame pasaulyje – tai erdvės, kuriose malonė suteikiama nepaprastu būdu, vietos, pritraukiančios didžiules tikinčiųjų minias.
A. Vauchezas atskleidžia skaitytojui, kaip gimsta reiškinys, kuriam lemta išplisti visame Viduržemio jūros regione. Pradedant nuo III–IV amžių imta domėtis kankinių laidojimais, aplink kuriuos buvo statomi specialūs pastatai. Vėlesniais šimtmečiais atsirado įvairaus tipo šventovių, kurios greitai virsta sustojimo ir poilsio vietomis šalia didžiųjų piligriminių kelių arba pačios tampa piligrimystės tikslu. Jų kilmė ir paskirtis įvairi: pradedant tomis, kurios saugo su pačiu Kristumi susijusias relikvijas, pavyzdžiui, Romoje saugomas Šv. Kryžius iš Jeruzalės; tai ir apaštalų relikvijų saugojimo vietos (pavyzdžiui, Šv. Jokūbo šventovė Ispanijoje); Mergelės Marijos šventovės – pavyzdžiui, Loreto šventieji namai; šventovės, dedikuotos arkangelui Mykolui kaip Monte Sant'Angelo pietų Italijoje.
Dažnai pavyzdžiu būdavo Jeruzalė. Europiečiai daug kartų mėgino atnešti jos sakralumą į Vakarus, atkartodami šventųjų vietų formą arba per relikvijas perteikdami jų dieviškumą. André Vauchezas savo knygoje kuria labai turtingą maršrutą, iliustruojamą puikiais ikonografiniais pavyzdžiai, atskleidžiančiais, kaip šventovės prisidėjo kuriant krikščionišką erdvę viduramžių Europoje.
(DŽ/Avvenire)
